Juk būtent taip ir vyksta. Gyvas pavyzdys – Kėdainių rajono Zabieliškio kaime vietos valdžia jau kuris laikas planuoja beveik dvigubai išplėsti čia veikiantį sąvartyną. Į jį gabenamos šiukšlės iš Jonavos, Kaišiadorių, Raseinių, Kauno rajono bei miesto. Kėdainiškiams iki šiol nėra išaiškinta, kokiu pagrindu vykdoma sąvartyno plėtra – nepateikta jokių racionalių paaiškinimų, kuo remiantis imtasi tokio žingsnio. Ar tai gali reikšti, kad Kauno regiono Lapių sąvartynas jau perpildytas? Tuo tarpu elektrėniškiai ir Kazokiškių gyventojai toliau stebi, kaip viso Vilniaus regiono atliekos keliauja į Kazokiškių sąvartyną, nuo kurio smarvė nenustoja visiems riesti nosių jau kelis dešimtmečius, nekalbant apie beverčiu paverstą ten gyvenančių žmonių nekilnojamą turtą.
Dėl keliskart padidėsiančio dvoko gyvenimas šalia sąvartynų įsikūrusiems žmonėms tampa nepakeliama našta. Sąvartynai nedžiugina nei sveikatos, nei aplinkosauginiu, nei ūkinės veiklos plėtojimo požiūriu. Mokslinėse studijose senai patvirtina, kad netoli sąvartynų įsikūrę gyventojai privalo nuolat tikrinti gruntinio vandens kokybę. Yra didelė tikimybė, jog jis nebus tinkamas nei gerti, nei naudoti kokiai nors veiklai. Be to, labai arti sąvartynų gyvenantiems piliečiams rekomenduojama visai neužsiimti žemės ūkiu, nes yra didelė tikimybė, kad tose vietoje bus užterštas dirvožemis. Apskritai, veikiantys sąvartynai turi daug neigiamos įtakos ne tik požeminiam vandeniui ar dirvožemiui, bet ir orui.
Įvertinant tai, būtina ne tik griežtai apriboti sąvartynų plėtrą, bet ir iki minimumo sumažinti dabar veikiančiųjų skaičių. Tą jau yra padariusios pažangios Europos valstybės. Kai kurios iš jų į sąvartynus gabena vos kelis procentus šalyse susidarančių šiukšlių. Didžioji jų dalis yra perdirbama arba panaudojama energijos gamybai. Maža to, visoje Europos Sąjungoje šiuo metu diskutuojama dėl ciklinės ekonomikos tikslų, kurie bus privalomi visoms valstybėms narėms. Juose įvardinta, kad į sąvartynus iki 2030 metų bus galima gabenti ne daugiau 10 procentų šalyje susidarančių šiukšlių. Tuo tarpu paskutiniais duomenimis Lietuva vis dar į juos gabena apie pusę viso susidarančio šiukšlių kiekio.
Tačiau R.Karbauskio išsakytų abejonių dėl atliekų deginimo elektrinių fone tokie tikslai neatrodo realūs. Lietuvoje nėra investuojama į šiukšlių perdirbimą. Antrinio rūšiavimo veikla užsiimantys mechaninio-biologinio apdorojimo centrai davė rezultatą – rūšiavimas keliais procentais išaugo. Tačiau po rūšiavimo likusios ir kitam panaudojimui netinkamos šiukšlės toliau gabenamos į sąvartynus. Kaip ir prieš keletą metų, šiandien ir toliau skleidžiamas šiukšlių trūkumo mitas, o čia pat besiplečiantys sąvartynai rodo, kad tikrovė – visiškai kitokia. Susiduriame su augančiais šiukšlių kiekiais, kurių neturime kur dėti, tad plečiame sąvartynus.
Prieš kelis metus valdžios vyrai elektrėniškiams ir Lietuvos žmonėms žadėjo, kad tokios situacijos bus išvengta. Kazkokiškių sąvartyno darbas nebus tęsiamas, nes Vilniuje bus statoma moderni atliekų deginimo elektrinė. Atrodo, per pastaruosius metus įvyko lūžis. Dabartinio premjero Sauliaus Skvernelio vyriausybė tęsia Vilniaus ir Kauno elektrinių statybą, procesas pradėtas.Tačiau R.Karbauskio žodžiai vėl grąžina mus atgal į praeitį. Ar tai ženklas, kad vėl bus siekiama nesilaikyti nacionalinės atliekų tvarkymo strategijos? Ar tai signalas gyventojams, kad toliau turėsime kęsti taršą ir tikėtis dar didesnės smarvės?
Prieš kelis metus kartu su bendražygiais vykome į sostinę ir tuometiniams politikams į rankas įteikėme šiukšlių pilnus maišelius. Tuo siekėme nusiųsti žinią, kad nenorime būti nei Vilniaus, nei kito regiono sąvartynu ar, kaip Zabieliškio gyventojai įvardino, tiesiog didmiesčių kloaka. Tačiau tada politikai lygiai taip pat lengvai pasiduodavo populistiniams gąsdinimams, kad atliekų deginimo elektrinės neva nuodys žmones, tad jų nereikia. Juk daug lengviau likusias šiukšles tiesiog palikti pūti sąvartynuose. Ir kuo toliau nuo didmiesčių centrų, o tiksliau – rinkėjų. Visiškai nebuvo paisoma to fakto, kad šiuolaikinės šiukšlių deginimo elektrinės saugiai veikia kone kiekvienoje Skandinavijos ar Vakarų Europos valstybės sostinėje ir leidžia išvengti sąvartynų auginimo, pildant juos vis naujomis šiukšlėmis.
Reikia tikėtis, kad valstiečių lyderio išsakytos abejonės ir liks tik abejonėmis. Statybų stabdymas nebūtų racionalus nei aplinkosauginiu, nei gyventojų sveikatos nei ekonominiu požiūriu ir ypač nuviliantis elektrėniškius. Tai tik paskatintų Lietuvoje tolimesnę sąvartynų plėtrą. O prieš ją gyventojai pasiruošę vėl kilti į kovą.
Danas Dambrauskas yra iniciatyvinės grupės „Elektrėnai – ne Vilniaus sąvartynas“ vadovas.
