Dėl šio įstatymo projekto gauta daug nuomonių, pasiūlymų ir pastabų iš valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, atskirų piliečių ir kitų suinteresuotų asmenų.
Pagalbinis apvaisinimas ir toliau išlieka visuomenei jautriu klausimu, skatinančiu derinti nevaisingų šeimų, sveikatos priežiūros specialistų, embriono apsaugos bei visuomenės interesus, bei atsižvelgti į Lietuvos ratifikuotą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kurioje įtvirtinta vaiko teisė žinoti savo genetinius tėvus.
Antra vertus, nevaisingos šeimos neturi būti paliktos vienos ir privalo kuo greičiau sulaukti adekvačios valstybės pagalbos tada, kai kiti gydymo būdai yra neveiksmingi ir neduoda siekiamo rezultato, joms turėtų būti prieinamos kokybiškos pagalbinio apvaisinimo paslaugos.
Sveikatos reikalų komitete vykusių klausymų metu, specialistai iškėlė klausimą, kodėl Sveikatos apsaugos ministerija nekompensuoja medikamentų nevaisingumui gydyti. Dabar apmokamos tik specialistų konsultacijos bei sveikatos priežiūros paslaugos. Viceministrė L.Vaidelienė pareiškė, kad niekas nesikreipė su prašymu dėl medikamentų kompensavimo.
Būtent Sveikatos apsaugos ministerijos pareiga rūpintis nevaisingumo problemų turinčiomis šeimomis ir siekti, kad tiek visos būtinos konsultacijos, o ypatingai medikamentinis gydymas, būtų prieinamas ir savalaikis.
Šis pareiškimas labai nemaloniai nuskambėjo, sakyčiau, netgi šokiruojančiai. Būtent Sveikatos apsaugos ministerijos pareiga rūpintis nevaisingumo problemų turinčiomis šeimomis ir siekti, kad tiek visos būtinos konsultacijos, o ypatingai medikamentinis gydymas, būtų prieinamas ir savalaikis.
Pagalbinis apvaisinimas yra paskutinė priemonė, kuri, beje, dabar reglamentuota ministro įsakymu, ir pati procedūra, deja, nėra gydymas.
Komiteto klausymuose dalyvavę specialistai negalėjo tiksliai atsakyti, kiek sėkmingai pasibaigia tokios procedūros, kiek kartų jos kartojamos ir t.t. Akivaizdu, kad būtina atsakingai reglamentuoti tokių procedūrų teikimą bei apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kad nebūtų piktnaudžiaujama ir naudojamasi nevaisingų šeimų padėtimi.
Kitų metų biudžete yra numatyta virš 800 tūkst. eurų šioms paslaugoms apmokėti. Tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija iki šiol neišnaudoja visų turimų galimybių suteikti nevaisingoms poroms reikiamą gydymą, įskaitant ir medikamentų kompensavimą, netoleruotina.
Reikia tikėtis, kad valstybės pagalbos galimybė lems ne tik didesnį pagalbinio apvaisinimo prieinamumą, bet ir tai, kad ši procedūra bus pradėta atlikti aukščiausio lygmens valstybinėse gydymo įstaigose, kurios šiuo metu galėjo pasiūlyti tik nevaisingumo diagnostikos ir konservatyvaus gydymo paslaugas, tuo tarpu, pagalbinis apvaisinimas jose nebuvo atliekamas.
Būdami priversti kreiptis į privatų sektorių, dauguma pacientų vien dėl finansinių problemų, iš esmės, neturi galimybės sulaukti pagalbos, nes tai kainuoja nemažus pinigus. Tikėtina, kad galimybė atlikti pagalbinį apvaisinimą valstybinėse gydymo įstaigose, padės išspręsti šią atskirtį.
Kitas privalumas, kurio tikimasi iš Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo – su įstatymo priėmimu, parengus jį lydinčius teisės aktus, Lietuvoje bus pradėti taikyti ES nustatyti kokybės ir saugos standartai.
Beje, šiuos standartus, kurie reglamentuoti Direktyvoje, manau, buvo galima seniai patvirtinti ministro įsakymais, nes nė viename įstatyme niekas gi neaprašo, kokia aparatūra ir kokie reikalavimai būtini, teikiant paslaugas.
Taip pat Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimas sudarys sąlygas pacientams naudotis ir naujausiais medicinos pasiekimais, kaip antai kiaušialąsčių šaldymu, kurį Lietuvoje kol kas atlieka tik pavienės pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikiančios klinikos.
Dėsime visas pastangas, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymas būtų priimtas kuo greičiau.
Dangutė Mikutienė yra Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, Seimo Darbo partijos frakcijos narė
