„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Daniel Lupshitz: Vilniaus neįgaliųjų getas

Jie sako: mėgaukimės Vilniumi! Jie sako: platinkime gatves iš naujo! Jie sako: daugiau jokių cirkų. Kas iš to, galvoja žmogus neįgaliojo ratukuose, kas iš to, jei negali žmogiškai išeiti į jokią gatvę – siaurą ar plačią, o miestu mėgaujiesi tik pro savo buto langą.
Daniel Lupshitz
Daniel Lupshitz / Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr.

Nelengva mums pripažinti, bet dalį piliečių lyg šūdras esame ištrynę iš savo akiračio ir rinkiminių šūkių. Savo mieste Vilniuje neįgaliuosius, senjorus, mažamečius ir mamas su vaikais iš esmės suvarėme į infrastruktūrinius getus. Per pastaruosius 8 metus Vilnius žmonėms su negalia ir kitais jautriais poreikiais nė per plauką netapo patogesnis – jiems miestas kasmet darėsi tik sudėtingesnis, neprieinamas, lyg rungtis su kliūtimis.

Liudiju iš savo karčios praktikos: kai susilaužęs koją turėjau atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, man teko gydytis ne tik lūžį, bet ir praskeltą kaktą. Parodykite man kavinę sostinės centrinėje gatvėje, Gedimino prospekte, kur judėjimo negalią turintis asmuo galėtų savarankiškai patekti ir pasimėgauti pyragaičiu su latė.

Aš tokios neradau – visur laiptai laipteliai, borteliai suskilę. Apie Trakų gatvę iš viso nekalbu. Šioje gatvėje sprandą nusilauš ne tik neįgalusis, ją nemažas iššūkis praeiti pėsčiam ar pravažiuoti mašina – tokioje gatvėje sprandą pats velnias nusilauš. Visi barjerai, duobės ir nepatogūs pakilimai žmogui vežimėlyje – tai tylios patyčios iš nevaikštančių.

Tie, kurie kviečia mėgautis Vilniumi ir gyventi mieste be cirkų, nė nepastebi ir, ko gero, pastebėti nenori, kad statistiškai didžiulė bendruomenės dalis ištisai gyvena makabriškame cirke, kuriame iš jų reikalauja kasdien užsiimti ekstremalia gimnastika. Kaip pat patyriau, toks sportas dar ir pavojingas.

Formaliai judėjimo teisė ir laisvė centrinėse Vilniaus viešosiose įstaigose užtikrinama, pavyzdžiui, įrengiant pravažiavimą arba liftą vidiniame pastato kieme, pro galinį įėjimą (kaip žydams anais laikais). Tačiau toks būdas patekti į vidų nė velnio neužtikrina asmens orumo. Jeigu miestas infrastruktūrą ir pagerina, tai dažniausiai dėl akių.

Neįgaliųjų atskyrimas kasdienybėje – tai sisteminė pasaulėžiūros problema. Judėjimo negalią turinčių Seimo narių Justo Džiugelio ir Monikos Ošmianskienės darbo sąlygomis valstybė pasirūpino pakankamai, nes jie yra svarbūs žmonės.

Dauguma apie tokią gerovę gali tik pasvajoti, nes jie ne tokie svarbūs. Šioje valstybėje dar nesupratome, kad kiekvienas yra svarbus, kiekviena gyvybė svarbi. Tokio ydingo požiūrio išmoko mokykla patyčių poklasinėje veikloje, kurie vieni vaikai yra pastatomi į vietą, kaip kitokie, neva ne tokie vertingi ar tariamai nevykėliai.

Šioje valstybėje dar nesupratome, kad kiekvienas yra svarbus, kiekviena gyvybė svarbi.

Kai aš Vilniaus savivaldybėje aiškinu, kad miestą būtina organizuoti judėjimo negalią turinčių žmonių patogumui, man atšauna paveldo argumentu. Vilniaus gatvėse daugybė plytų, laiptų ir fasadų svarbesni už žmones, nes žmonės ne tokie svarbūs. Tarkim, net jeigu kažkoks pastato

granitas mena patį Aleksandrą Makedonietį, tai neturėtų būti kliūtis įrengti kompaktišką ir šiuolaikišką liftuką.

Pasirodo, užuot kūrę visiems judėti patogias taisykles, mes aklai tarnaujame senoms, atgyvenusioms taisyklėms. Dar joks meras ar vicemeras, joks kandidatas neatsistojo ir nepareiškė: palaukit, karalius nuogas! Prisiimu atsakomybę ir rūpinuosi, kad miestu iš bet kurio taško būtų įmanoma be kliūčių nukeliauti ir sveikam, ir neįgaliam, įmanoma ne tik dviračiu – bet ir vežimėliu. Bent autobusu kad būtų įmanoma! Kur tau. Be kitų pagalbos vargu ar įriedėsi vežimėliu į viešąjį transportą.

O kas, jeigu mieste būtų paskelbta evakuacija – kas pasirūpins negalinčiais bėgti savo kojomis?..

Mūsų miestas sveikiems ir stipriems dar įveikiamas, tačiau silpniems – be šansų. Todėl neįgalieji nuo mūsų slepiasi, žvelgia į miestą pro savo namų langus ir graudžiai šypsosi regėdami, kokį cirką patys sau čia užkūrėme.

Mūsų miestas sveikiems ir stipriems dar įveikiamas, tačiau silpniems – be šansų.

Už ką jie, kurie ketvirtąjį nepriklausomos, civilizuotos, europietiškos šalies dešimtmetį nuo mūsų vis dar slepiasi, balsuos savivaldos rinkimuose, už ką? Už žadantį siauresnę ar platesnę gatvę? Po velniais! Rinkime tokį, kuris stengsis miestą Vilnių padaryti vaikštomą ir praeinamą – patogų žmonėms ratukuose, žmonėms su ratukais, žmonėms ant ratukų, galų gale – pėstiesiems.

Daniel Lupshitz yra Liberalų sąjūdžio kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs