 |
Gyvenu Riešėje ir ketvirtadieniais priiminėju gyventojus jiems rūpimais klausimais. Jau kuris laikas sprendžiu 13 kvadratinių metrų problemą, dėl kurios susipešė kaimynai.
Nesutarimai tarp kaimynų Vanagynės gatvėje kilo dėl to, kad naujieji gyventojai, pasinaudoję senųjų gyventojų ne iki galo sutvarkytais dokumentais, užsitvėrė tvorą ir kaimynams nepaliko jokio privažiavimo iki namų. Ir viskas tik dėl 13 kvadratinių metrų. Naujiesiems gyventojams tie metrai svarbesni negu santarvė, geri ir draugiški santykiai. Net jeigu jie ir juridiškai teisūs, žmogiškumo požiūriu, susidariusią keblią padėtį galima būtų išspręsti kitaip – sustabdyti karo padėtį bent jau iki to laiko, kol baigsis teismas.
Neįregistruota Registrų centre
Visa bėda, kad senųjų gyventojų, kurie čia namą su sklypu nusipirko 2005 metais, detaliajame plane yra nurodyta, kad šis kelias, vedantis į jų namus, yra servitutinis, vadinasi, juo gali naudotis kaimynai, tačiau Registrų centre tai neįregistruota. Man nesuprantama, kodėl taip nepadaryta. Tą turėjo būti padaręs ankstesnis savininkas. Kai į mane kreipėsi nukentėjusioji pusė, aš jiems patariau kelią dabar įregistruoti kaip servitutinį, o jei atsakymas bus neigiamas, kreiptis į teismą.
Tačiau kaimynus į teismą padavė naujieji gyventojai, čia atsikėlę gyventi praėjusių metų rudenį. O padavė už tai, kad šie neteisėtai važinėja per jų sklypą ir pažeidžia jų asmeninę nuosavybę. Naujakuriai nuo pat pradžių bandė neleisti tuo keliu naudotis keturioms kaimynų šeimoms, nors tas kelias joms buvo vienintelis privažiavimas iki namų. Esą, tai jau jų sklypas, o per jį einantis kelias nėra servitutinis, kuriuo būtų leidžiama naudotis kitiems. Naujakuriai pasipiktino, kad senieji gyventojai į įspėjimus nereaguoja. Šie teisinasi, kad kito kelio iki jų namų nėra ir kitaip jie negali privažiuoti.
Atsirado tvora
Šią savaitę žmonės apstulbo, kai ant kelio atsirado tvora. Keturios šeimos liko be jokio kito kelio į namus. Žmonėms tenka palikti automobilius ir daryti gerą lanką pro daubą, griovį, krūmynus, kol savo namus pasiekia iš kitos pusės. O kaip privažiuoti, pavyzdžiui, kanalizacijos nuotekas išvežančiam automobiliui (kanalizacija juk čia vietinė)? Įsirengti naują kelią nuo Molėtų plento pusės kainuotų 200 000 litų. Keturioms šeimoms tai tikrai dideli pinigai.
Šią savaitę žmonės apstulbo, kai ant kelio atsirado tvora. Keturios šeimos liko be jokio kito kelio į namus.
Bandžiau sutaikyti konfliktuojančias puses, prašiau netverti kelio, kol nesibaigs teismas. Jie kategoriškai atsisakė. Jų argumentas vienas – kaimynai neįregistravo kelio kaip servitutinio arba nepasidarė kelio kitoje vietoje. Kad žmonės negalės pasiekti savo namų – čia jau esą ne jų reikalas.
Naujojo sklypo šeimininkai jaučiasi teisūs ir tveriasi tvorą savo sklype net nesulaukę teismo sprendimo. Senieji gyventojai stebisi jų žmoniškumo stoka. Apgailėtina kaimynystė. Kai aš atsikėliau gyventi į Vilniaus rajono Jadvygiškių kaimą, iš savo sklypo 320 kvadratinių metrų atidaviau bendroms reikmėms – kad būtų nutiestas servitutinis kelias kaimynams privažiuoti iki jų namų. Ir jokių pinigų už tai neėmiau. O čia žmonėms gaila 13 kvadratinių metrų – tik kampuko savo sklypo. Tas kelias tik truputėlį įstrižai kerta jų sklypą. Kažkaip man nesuprantami tokie kaimyniški santykiai. Juk žmonės net siūlėsi išpirkti iš jų tuos 13 kvadratinių metrų. Naujieji savininkai nesileido į kalbas. Mano nuomone, šioje situacijoje trūksta paprasčiausio supratingumo, įsijautimo į kito situaciją.
Tipiškas provincialus lietuviškas vaizdelis. Abiem pusėms trūksta tolerancijos ir geranoriškumo konfliktą išspręsti taikiai. Kiekviena pusė jaučiasi savaip teisi ir net nebando tarpusavyje gražiai kalbėtis. Mano įsitikinimu, abi pusės savaip teisios. Todėl situacija čia gana kebli. Belieka laukti teismo sprendimo
D.Putnaitė yra Bendruomeninio judėjimo asociacijos „Vilniaus kraštas“ direktorė, „Trijų ežerų“ bendruomenės pirmininkė.
