Darijus Beinoravičius: Apie Lietuvos mokslo institutų reformą

Aukštojo mokslo reformos Lietuvoje kontekste neišvengiamai kyla ir kils Lietuvos mokslo institutų ateities klausimas. Nelengvame, bet tikrai reikalingame mokslo reformos kelyje būtinos diskusijos ir tam tikrų kriterijų išgryninimas. Tenka pastebėti, kad mokslo institutų, tiek valstybinių, tiek nevalstybinių, Lietuvoje yra tikrai nemažai. Vieniems sekasi visai neblogai, tačiau dauguma institutų negali pasigirti aukštesniais mokslo pasiekimais.
Darijus Beinoravičius
Darijus Beinoravičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Geresnė yra tiksliųjų mokslų institutų situacija, nes fizikos ar biotechnologijų mokslų institutai tikrai yra pasiekę pasaulinį pripažinimą. Tačiau reikia pastebėti, kad tokį pripažinimą tiksliųjų mokslų institutai įgijo tik nuožmios konkurencijos sąlygomis, kai norėdami išgyventi turėjo tapti reikalingi verslui.

Po Nepriklausomybės atkūrimo labai daug tiksliųjų mokslų institutų nunyko, o liko tik konkurencingiausi, stipriausi, tarptautiškiausi. Tuo tarpu socialinių – humanitarinių mokslų institutai daugiau mažiau atsilaikė, tačiau didesnio proveržio nei prieš 20 ar 30 metų nepadarė. Matyt, nevalstybiniai mokslo institutai, kurie nėra išlaikomi valstybės lėšomis, didesnių diskusijų nekelia, na, o mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi mokslo institutai (kaip ir bet kuri kita valstybės įstaiga) išties turėtų būti vertinami naudingumo visuomenei ir valstybei kriterijais.

Kita vertus, net ir nevalstybiniai institutai prisidengę mokslo vardu neturėtų užsiimti (neturėtų būti suteiktas mokslo instituto statusas) ekspertavimo komercine veikla, nes tokia veikla iš esmės nėra mokslinė. Dangstymasis mokslo instituto vardu yra negarbinga spekuliacija mokslu, kur jo visai nėra.

Vadinkime daiktus tikrais vardais

Mokslo institutai Lietuvoje vykdo dvejopo pobūdžio veiklą – mokslo ir ekspertinę. Na, bet ekspertinę veiklą gali vykdyti bet kas, turintis tam tikros srities konkrečių žinių. Ekspertais yra ir gali būti geri tam tikros srities specialistai. Vadinasi, ekspertinę veiklą vykdo ir gali vykdyti valstybės institucijų darbuotojai bei specialistai, sėkmingai užsiimantys profesine veikla.

Tuo tarpu mokslo institutų paskirtis – parengti metodiką, todėl institutų darbo pobūdis – metodologinis. Lietuvoje apskritai vis sunkiau susikalbame, kokie turėtų būti socialinių mokslų moksliškumo kriterijai. O juk daiktus turėtume vadinti tikraisiais vardais – mokslo institutai turėtų koncentruotis į mokslinę veiklą – kurti metodologijas, sistemą, kuria vėliau savo profesinėje veikloje galėtų naudotis valstybės, verslo atstovai.

Kita vertus, kodėl universitetų mokslininkai turi būti blogesnėje padėtyje nei institutų, nes, be mokslinės veiklos, jie privalo vykdyti ir studijų – pedagoginę veiklą?

Apie funkcijų atskyrimą

Akivaizdu, kad Lietuvos mokslo institutai ypač socialinių mokslų srityje dažnai painioja mokslinę ir ekspertines veiklas, ir toks painiojimas negali pasitarnauti mokslui.

Ilgainiui tokie institutai savo veiklos turiniu nesiskiria nuo bet kokios valstybinės įstaigos. Tokia situacija kompromituoja mūsų šalies mokslą ir devalvuoja jo vardą. Pagrįstai pradedamas kelti klausimas, ar teisė, istorija ir kiti socialiniai – humanitariniai mokslai apskritai yra mokslai? Taip daroma didžiulė žala vis silpnėjantiems socialiniams mokslams. Paradoksalu, kad neatskyrus mokslo ir ekspertinių funkcijų, mokslo institutai nebestiprina, nepadeda, o silpnina, skriaudžia socialinius ir humanitarinius mokslus.

Apie administravimą

Kadangi Lietuvoje itin daug mokslo institutų, akivaizdu, kad neūkiška, neracionalu administruoti ir išlaikyti atskiras buhalterijas, finansininkus, aptarnaujančius specialistus ir panašiai.

Jei mokslo institucijų administracija rimtai užsiima mokslu, ji neturi laiko vadybai, o atvirkštiniu atveju neturi galimybių gilintis į mokslą. Išeitis – bendra institutų administracija, aptarnaujanti skirtingų sričių mokslo institutus. Kita vertus, kodėl institutų neintegravus į universitetus: gal tuomet atsirastų daugiau galimybių gausesnių padalinių mokslininkams modeliuoti savo darbo pobūdį – didesne apimtimi vykdyti mokslinius tyrimus, o gal didžiąją krūvio dalį skirti širdžiai mielai pedagoginei veiklai?

Apie valstybės globą

Kalbant apie didžiulę teigiamą verslo vaidmenį mokslui, tenka pripažinti, kad verslas skatina ne visas mokslo sritis. Yra išties valstybei ir visuomenei svarbios ir būtinos sritys, tokios kaip lituanistika, etnologija ir kitos, kurias valstybė turi palaikyti bei plėtoti. Dar daugiau – tokių mokslo centrų veikla turėtų būti remiama ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje.

Taigi klausimas, kokie bus Lietuvoje mokslo institutai, yra aktualus ir glaudžiai susijęs su Lietuvos mokslo kokybe ir perspektyvomis.

Darijus Beinoravičius yra Lietuvos mokslo tarybos narys, Mykolo Romerio universiteto profesorius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis