Šiame projekte pažymima, kad konsolidacinė pertvarka turėtų vykti sklandžiai bendradarbiaujant viso aukštojo mokslo sektoriaus ir valdžios institucijoms bei apimtų ne tik universitetus ir kolegijas, bet ir mokslinių tyrimų institutus. AMT pažymi, kad aukštojo mokslo sistemos ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas turėtų vykti laikantis svarbiausių principų: aukštųjų mokyklų tinklas atitikti visavertės valstybės ir jos piliečių poreikius ir aprėpti visas jai būtinas mokslo, studijų ir inovacijų sritis.
Optimizuojant aukštųjų mokyklų tinklą būtų atsižvelgta ir įvertinta regioninė aukštojo mokslo dimensija. Taip pat pabrėžta, kad aukštosios mokyklos turėtų išsigryninti savo savitumą, profilį, pasiliekant sau tik tas mokslo ir studijų sritis, kuriose jos yra objektyviai stipriausios šalyje, o kartu siekiama išvengti konkrečių mokslo sričių monopolizavimo bei pagrįsti jų reikalingumą valstybei.
Mokslo taryba nepritaria mechaniniam aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institucijų jungimui tik dėl jų skaičiaus sumažinimo, o konkrečių aukštųjų mokyklų jungimo pasiūlymai turėtų akivaizdžiai patvirtinti, kokią naudą jungimai turės sektoriui, valstybei ir visuomenės raidai.
Konsoliduojant aukštąsias mokyklas būtina užtikrinti sklandesnį studentų perėjimą iš žemesnio lygio institucijos į aukštesnio lygio instituciją ir atvirkščiai.
Mokslo taryba taip pat pabrėžė, kad mokslinių tyrimų institutai turėtų įsilieti į universitetus ir sustiprinti juose studijų pagrįstumą mokslu, o savo profilius išsigryninusios mokyklos visaverčių studijų programų kokybei užtikrinti turėtų burtis į lankstesnius organizacinius darinius – konsorciumus ar centrus.
Konsoliduojant aukštąsias mokyklas būtina užtikrinti sklandesnį studentų perėjimą iš žemesnio lygio institucijos į aukštesnio lygio instituciją ir atvirkščiai.
Mokslo taryba atkreipė dėmesį, kad konsolidaciniai procesai siekiant aukštesnės kokybės yra neišvengiamai brangūs, todėl valstybė turėtų į juos deramai investuoti, atlikusi kaštų ir naudos analizę.
Vertinant AMT keliamus aukštųjų mokyklų konsolidavimo principus, turėtų būti toliau diskutuojama, kokios turėtų būti nubrėžtos aukštųjų mokyklų specializacijos gairės. Specializacija pati savaime nieko blogo, visgi universalaus pobūdžio aukštosios mokyklos yra pajėgesnės formuoti platesnes, universalesnes studijų programas.
Galima sutikti, kad specializacija yra suprantama gamtos ir tiksliesiems mokslams (nors ir jiems socialinių mokslų būvimas greta nubrėžia sklandesnes vadybines perspektyvas), tačiau sinergija su socialiniais mokslais yra labai sveikintina, kadangi tarpdiscipliniškumas vis dar mūsų šalyje nors ir labai pageidautinas, nėra aktyviai plėtojamas. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes visgi didesnis gėris būtų universalesnių, o ne specializuotų aukštųjų mokyklų buvimas.
Kita vertus, tik atsiradus kelioms panašiai stiprioms aukštojo mokslo įstaigoms galima kalbėti apie mokslo antimonopolizavimą. Mūsų mažos šalies specifika reikalauja bent trijų ar keturių panašaus pobūdžio, stiprumo, galimybių mokslo institucijų: tik taip galėsime užtikrinti objektyvesnį mokslo vertinimą, ekspertavimo galimybes.
Esant vienai ar tik dviems įstaigoms, atskiros mokslo šakos atstovaujamos ir vertinamos tų pačių atstovų, todėl sukuriamos situacijos, kai atstovai patys mokslą kuria, tačiau patys save ir vertina. Taigi specializacija neišvengiamai mažintų konkurencingumą, nes norint būti konkurencingu, būtini bent du ar trys dalyviai, kurie tarpusavyje konkuruotų.
Konsoliduojant aukštąsias mokyklas būtina užtikrinti sklandesnį studentų perėjimą iš žemesnio lygio institucijos į aukštesnio lygio instituciją ir atvirkščiai.
Modeliuojant aukštojo mokslo konsorciumus matyt neišvengiamai turėtų formuotis dideli universalūs tiek tiksliųjų, tiek socialinių mokslų centrai. Pritartina, kad tokiam tikslui pagrįsta yra ir mokslo institutų integracija į universitetus ar bent jau mokslo institutų jungimasis tarpusavyje.
Stebint Lietuvos mokslo tarybos veiklą, dėl skirtingų reikalavimų pastebimas ir akivaizdus ne tik gamtos, bet ir socialinių bei humanitarinių mokslų susiskaidymas.
Gal bendrojo aukštojo mokslo reformų kontekste verta padiskutuoti ir apie tai, kas mokslus vienija ir kokia yra atskirų mokslų specifika. Iškeliami tarptautiškumo siekiai tam, kad galėtume lygiaverčiai dalyvauti Europos ir pasaulio mokslo bendruose procesuose, tačiau ar pasitarnavimas savo valstybei ir visuomenei negali būti suderinamas su tarptautiniais interesais? Juk jei esame įdomus Lietuvoje dėl aktualių vietos problemų, tai ar tomis problemomis negalime sudominti pasaulio?
Tokia neapibrėžta padėtis ir dėl teisės kaip socialinio mokslo specifikos – kaip derinti nacionalinį teisės mokslo pobūdį su tarptautinės arenos skirtingomis teisės sistemomis?
Nors mokslo įvairovėje slypi stiprybė, tačiau mokslo skaidymas ir skirtingų reikalavimų pateisinimas visada bus vienų ar kitų mokslų diskriminavimo prielaida. Džiaugiuosi, kad kalbame apie aukštąjį mokslą ir apskritai apie mokslą Lietuvoje, nes tik išdiskutavę, permainomis galėsime daugiau pasiekti, ir svarbiausia – nesugadinsime ir nenubrauksime to, kas ilgą laiką buvo kurta. Pasisakau už evoliuciją, bet ne revoliuciją, nes pastaroji, kaip žinia, sunaikina savo vaikus. Greičiausiai visada visais sprendimais išmintingiausia ieškoti aukso vidurio, o jį galime surasti tik keldami klausimus ir kartu ieškodami atsakymų.
Darijus Beinoravičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, Aukštojo mokslo tarybos narys, Lietuvos mokslo tarybos narys
