Klausantis įvairiausių nuomonių ir pasiūlymų, ką daryti su aukštuoju mokslu Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad kažkur tarp eilučių pasimeta principinės vertybės, kurios paaiškintų, kokie ir kodėl reikalingi šios reformos įgyvendinimo instrumentai. Svarbu ne tik žinoti, ką daryti, bet dar svarbiau – pagrįsti, kaip konkretus pasiūlymas sumodeliuotų tobulesnį, kuo tai geresnį aukštąjį mokslą Lietuvoje. Ir vis dėlto pradėti reiktų nuo esminio klausimo – kokia aukštojo mokslo misija?
Dažnai girdime, kad reformos metmenys konstruojamos ant kokybės kriterijų pamatų. Tačiau net ir užtikrinus labai aukštą mokslo kokybę, jo misija nebūtinai bus įgyvendinta arba geriausiu atveju – labai fragmentiška, spontaniška, veikiama įvairiausių rinkos interesų.
Žiūrint į reformos vieškeliu bildantį aukštojo mokslo vežimą, galima konstatuoti, kad prioritetas vis labiau teikiamas specializuotoms žinioms nei siekiui ugdyti gebėjimą patiems mokėti ieškoti ir atrasti problemų sprendimus.
Sutikčiau, kad taikyti aukštajam mokslui rinkos dėsnius yra geriau nei apskritai neturėti koncepcijos, tačiau be aiškios koncepcijos negalima atsakyti, ko iš esmės tikimės iš mokslo ir kam jis reikalingas.
Rinkos dėsniais pagrįstas aukštasis mokslas gal ir būtų vertas pasitikėjimo, jei jo neištiktų... įvairios krizės, kurios periodiškai ištinka ir tas pačias rinkas. Mokslui tokie natūralūs krizių periodai būtų per daug skaudūs, o visuomenei – kainuotų per brangiai. Iš mokslo tikimasi šiek tiek daugiau: ne tik prognozuoti galimas įvairias visuomenės krizes, bet ir padėti jų išvengti. Taigi mokslui būtina turėti daugiau sąmoningumo, o ne spontaniškumo ar savaeigiškumo elementų.
Mokslas turėtų problemas ne tik registruoti, bet ir jas prognozuoti. Tik prognozuojant būtų ieškoma priežasčių, ir toks ieškojimas demonstruotų kitokį požiūrį, nei tas, kuris tas problemas sukuria. Kaip sakė A.Einsteinas: „Negalime problemas spręsti tais pačiais metodais, kuriais tos problemos ir buvo sukurtos“. Vadinasi, reikia kitokio požiūrio, kuris išvestų iš aklavietės, nei tas, kuris į tą aklavietę atvedė. Štai kodėl aukštojo mokslo reformos kontūrus reikia brėžti ne tik remiantis kokybės ir ne tik rinkos argumentais.
Žinoma, kokybė svarbu, tačiau svarbu suteikti ne tik informacijos (rinkai to pakaktų, nes universitetai duoda informacijos, kuri žinių amžiuje darosi vis sunkiau aprėpiama), ne tik išmokyti kaip tos informacijos susirasti. Vienodai svarbu ir išmokti mąstyti, vertinti, modeliuoti savo požiūrį, jį argumentuoti. Mokėti pagrįsti savo poziciją, reikštų mokėti ją įrodyti, o tai – jau mokslo siekinys. Įrodinėjimo procesas reikalauja įgūdžių pasirinkti tik tokius būdus, kurie konkrečiu atveju būtų pakankami ir pagrįsti. Nepasakysiu nieko naujo, nes tai buvo siekiama nuo pirmųjų mokslo įstaigų atsiradimo. Įsisteigus pirmiesiems universitetams, argumentavimo mokymas dar labiau buvo išplėtotas.
Paradoksalu, kad žinių amžiuje grįžtame į pozicijas, iš kurių buvo pajudėta dar Antikos pasaulyje, o vėliau – Viduramžiais. Ir tais laikais buvo mokoma „kaip pasigaminti įrankį ir užsiauginti vaisių“. Šiandien siekiama į studentų galvas prikimšti vis naujų žinių, kurios dėl savo gausos neišvengiamai yra specializuotos. Duodame vaisių, bet nemokome jų užsiauginti. Nesakau, kad ir šiandien nemokoma pagrįsti, ieškoti argumentų, tačiau žiūrint į reformos vieškeliu bildantį aukštojo mokslo vežimą, galima konstatuoti, kad prioritetas vis labiau teikiamas specializuotoms žinioms nei siekiui ugdyti gebėjimą patiems mokėti ieškoti ir atrasti problemų sprendimus.
Lietuvoje 2016 metais, nepaisant studentų skaičiaus mažėjimo tendencijos, palyginus su 2015 m., beveik trečdaliu išaugo ketinamų vykdyti studijų programų skaičius. Vien bakalauro studijų lygmenyje jų yra daugiau nei 800, kai kitose su Lietuva palyginamose šalyse jų skaičius ne tik ženkliai, bet neretai ir kelis kartus mažesnis.
Studijų programų infliacija yra itin išplitęs Lietuvos aukštojo mokslo reiškinys. Galime matyti, kaip iš studijų programų išnyksta bendrosios disciplinos (joms būdingas abstraktaus mąstymo prioritetas), kurios būdavo universitetinių studijų puošmena, kaip kolegijų studijų programos niekuo nebesiskiria nuo universitetinių bakalauro studijų programų, nors darbdaviai sako, kad mieliau priimtų tą absolventą, kuris nemoka kažkokių konkrečių dalykų, bet yra baigęs tokias studijas, kuriomis būtų ugdomi bendrieji gebėjimai ne tik kaip spręsti konkrečias problemas, bet ir kurti sistemą, kaip tas problemas suvaldyti.
Kitaip tariant, reikalingesnis ir perspektyvesnis tas specialistas, kurio mąstymas ne konkretus, o tuo pačiu – siauras, bet daug abstraktesnis, o tuo pačiu – ir platesnis. Dėl to būtų galima teigti, kad aukštojo mokslo misija taip pat yra ir universitetinių studijų plėtojimas, kurios siekia taip pat suteikti ne tik konkrečias žinias, bet ir grįžta prie universalaus žmogaus idėjos, universalesnių studijų paieškos, kuri leistų laisvai ir kūrybiškai mąstyti, įveikti stereotipus.
Kas paneigs, kad tik laisvas mokslas sugrąžina vertybes ir tik su joms galima prisidėti prie valstybei, visuomenei svarbių vertybių kūrybos ir propagavimo. Taigi aukštojo mokslo misija neišvengiamai būtų išplėtota daug erdviau ir tuo pačiu – ir giliau. Tik padedant valstybei ir prisidedant prie visuomenės gerovės kūrimo mokslas gali turėti ir atlikti savo misiją – kuris nevienadienis, nefragmentiškas, tarnaujantis ir nesavanaudiškas – ir dėl to – prasmingas.
Darijus Beinoravičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, Aukštojo mokslo tarybos narys, Lietuvos mokslo tarybos narys
