Manau, kad išskirtinio Lietuvos trispalvės statuso išsaugojimas yra Lietuvos Respublikos konstitucijos gynimo reikalas, kurioje aiškiai parašyta: „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“ (1 sk. 15 str.). Tenka apgailestauti, kad šiuo metu Lietuvos valstybės vėliavos gynimo funkcijos neatlieka Seimo nariai – tie žmonės, kuriems tauta patikėjo valstybės vairą ir konstitucinės santvarkos išsaugojimo uždavinį. Lygiai taip pat keista, kad naująsias improvizacijas skatina šalies biurokratinis elitas, kuris turėtų rūpintis ne tik darniu valstybės aparato veikimu, bet ir tuo, kad bent jau esminiai, valstybinę ir tautinę savimonę saugantys simboliai netaptų pigių istorinių spekuliacijų ir tuščių ambicijų įkaitais.
Kelias į pragarą taip pat gerais norais grįstas
Šiais laikais neįmanoma, kad panašias naujoves būtų galima įgyvendinti kitaip negu pasitelkus patriotiškai skambančią, bet nieko bendra su tikrove neturinčią retoriką ir pseudoistorinius argumentus. Tokios retorikos pavyzdžiu gali būti LR Užsienio reikalų ministerijos kanclerio Valdo Lastausko oficialaus rašto ištrauka: „Istorinės vėliavos naudojimas esąs naudingas siekiant įtvirtinti teigiamą Lietuvos – brandžios istorinės valstybės – įvaizdį pasaulyje ir paskatinti tarptautinę bendruomenę domėtis mūsų šalies praeitimi. (www.delfi.lt 2012-08-14)“ Viename sakinyje trys teiginiai ir nė vieno teisingo. Valstybės įvaizdis susidaro didžiąja dalimi nepriklausomai nuo oficialių struktūrų pastangų ir dar visiškai neaišku, kokį įspūdį tarptautinei bendruomenei sukels nedidelės valstybės noras reprezentuotis dvejomis vėliavomis. Neįvykus šalies desovietizacijai, kalbos apie „brandžią istorinę valstybę“ parankios nebent tiems, kam dar ir šiuo metu sunku remtis gyvybingomis 1918–1940 m. Lietuvos tradicijomis. Viltis paveikti tarptautinės bendruomenės domėjimąsi iškėlus dar vieną vėliavą – reto naivumo pavyzdys, kurio aukštas pareigas užimantiems valdininkams bent jau viešai demonstruoti tikrai nederėtų.
Pseudoistorinio argumentavimo pavyzdžiu laikau mintį, esą vėliavą su vyčiu legalizuoja tai, kad tokia vėliava naudota Žalgirio mūšyje 1410 m. Taip, naudota, – na ir kas iš to? Pirmiausia reikia pabrėžti, kad anais laikais jokia vėliava neturėjo valstybės vėliavos funkcijos, o Žalgirio mūšyje vėliavos atliko grynai karinę – konkretaus pulko karių telkimo funkciją. Antra, tokio tipo argumentavimas pavojingas tuo, kad jis nustato ydingą precedentą. Man kaip istorikui žinoma, kad senose kronikose yra ir dar senesnių, ir dar keistesnių pasakojimų apie lietuvių naudotas vėliavas, pavyzdžiui, Durbės mūšyje 1260 m. arba ginant Belzo pilį nuo vengrų 1352 m. Įsivaizduokime, kad po kelių ar keliolikos metų į politinę areną įsiverš dar garbingesnės Lietuvos praeities atradėjai ir kas jiems neleis piršti dar autentiškesnius, dar labiau baltiškus simbolius. Taip garbingą praeitį turinti tauta vis labiau ir labiau tols nuo realios, gyvąją atmintį siekiančios istorijos ir grims į romantinių miglų verpetą. Taip teigdamas omeny turiu tai, kad jokia Senosios Lietuvos istorinė pergalė (kad ir kokia šauni!) savo reikšme dabarčiai negali lygintis su tuo, ką lietuviai pasiekė per XX a. Atkurta valstybė buvo įstabus pasiekimas, jos modernėjimas leido sukurti tokias kultūros formas, kurios leido išlaikyti savo civilizacinį tapatumą net ir tapus sovietinės imperijos kolonija. Ne mažiau svarbu pabrėžti ir tai, kad 1918 m. atstatyta valstybė buvo ne feodalinė luominė monarchija, bet tautinė respublika, kurios idealu buvo ir liko demokratija. Būtent šiuos dalykus ir simbolizuoja Lietuvos trispalvė. Su ja Lietuvos savanoriai išvarė bolševikus, su ja sustabdė lenkus prie Širvintų, prie jos prisiekdavo kariai ir pokario partizanai. Tai buvo vėliava, dėl kurios kai kas netgi susidegino. Tai buvo vėliava, prieš kurią galiausiai nusilenkė komunistai. Su ja buvo atkovota Nepriklausomybė. Būtent šios kovos ir šios pergalės įtvirtino ypatingą Lietuvos trispalvės reikšmę lietuvių tautai.
Reikia pabrėžti, kad nepaisant mūsų dienų kosmopolitų skleidžiamų kalbų apie tautinės valstybės mirtį, šiame pasaulyje nėra ir nesimato jokios kitos geresnės alternatyvos būtent šiai valstybės formai. Dėl tos pačios priežasties Lietuvos atveju nėra praktiška ir naudinga diegti skirtumą tarp valstybinės ir tautinės vėliavos. Lietuvos trispalvė simbolizuoja tautinę respubliką, todėl šio simbolio atskiedimą dar viena vėliava vertinu kaip dalies elito bodėjimąsi tautinės valstybės idėja arba tiesiog kaip menko politinio raštingumo apraišką.
Saugoti reikiamą pusiausvyrą
Dabartinėje Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintos sveikos nuostatos ir pagirtini principai. Joje fiksuojama reikiama pusiausvyra tarp pagarbos praeičiai ir atvirumo dabarčiai bei ateičiai. Tai dalykai, kurie būtini darniai tautos raidai. Jau pačioje Konstitucijos preambulėje įtvirtinta akivaizdi tiesa, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę.
Deramą duoklę praeičiai simbolizuoja Lietuvos valstybės herbas – Vytis. Istorinė vėliava taip pat naudojama, jai rodoma derama pagarba. Istorinė vėliava visai pagrįstai atsispindi LR Prezidento vėliavoje. Tačiau ją reikia naudoti taupiai, santūriai, kad nei saviems, nei svetimiems nekiltų abejonė, kuri vėliava svarbesnė, ir kad dėl to negilėtų nereikalingas skaldymasis ir susipriešinimas. Jei tai įvyktų, valstybės vėliava neatliks savo svarbiausios funkcijos – vienyti visus vienos tautos narius.
Darius Baronas yra humanitarinių mokslų daktaras
