Galima teigti, kad mokyklų patalpų ir paviršių sistemingas valymas dezinfekcinėmis priemonėmis, dažnesnis rankų plovimas ir burnos bei nosies apsaugos priemonių dėvėjimas yra pagrįstos ir reikalingos priemonės (bent jau taip sako specialistai). Tačiau apžvelkime, kokią (ne)naudą suteikė vienas iš įpareigojimų mokyklų vadovams – valdyti/paskirstyti mokinių srautus. Akcentuoju, kad kalbame tik apie mokinių judėjimą į/iš mokyklos ar pertraukų metu.
Mokyklų administracijos stengėsi šį nurodymą įgyvendinti ir tam skyrė itin daug laiko, jėgų ir lėšų. Rengė mokinių judėjimo schemas, klijavo ar braižė rodykles ir žymas, kurios turėjo padėti eismą mokykloje sureguliuoti taip, kad mokiniai kuo mažiau susitiktų, rengė instruktažus mokytojams, o pastarieji mokiniams, skyrė žmones, kurie prižiūrės srautus, nurodė mokiniams į mokyklą įeiti pro skirtingus įėjimus, mokytis tame pačiame kabinete (išskyrus specializuotus kabinetus: chemijos, fizikos ir kt.), o mokytojams vaikščioti į klases ir pan. Nurodymas įgyvendintas. Valdininkai atsiskaitė ministrui, ministras premjerui, mokyklų vadovai – savivaldybėms. Visi patenkinti, kaip tame posakyje – „Ir man ramiau, ir kaimynui ramiau, ir kaimyno šuniui ramiau!“.
Stebint visa tai, mokinių srautų „valdymas“ atrodo panašus į debesų vaikymą.
Bet prasidėjo pamokos, o su jomis ir pertraukos. Pamatėme, kad praėjus savaitgaliui mokiniai ateina į mokyklas po šeimų švenčių ar kitokių susibūrimų, kur jokie srautai nereguliuojami, į mokyklas ateina be kaukių, būreliais, atvyksta visuomeniniu transportu, o per pertraukas visi susitinka, bičiuliaujasi ir kitaip nesilaiko atstumų. Kitaip tariant, apsikeičia turimais virusais (nebūtinai COVID-19) ir grįžta į savo klases. Stebint visa tai, mokinių srautų „valdymas“ atrodo panašus į debesų vaikymą. Kad ir kaip visa atsakinga mokyklos bendruomenė besistengtų, norimo rezultato pasiekti nepavyks – jį kaipmat sunaikins atvejis iš šalies. Kyla klausimas, ar energija ir resursai nukreipti tinkama linkme? Juolab, kad pastebimos ir pirmosios nepageidautinos mokinių srautų “valdymo” pasekmės:
- Mokytojų darbas dar pasunkėjo. Dažnas mokytojas reikalingą metodinę medžiagą turi sukaupęs savo kabinete. Šiuo metu ją tenka nešiotis po įvairius kabinetus, nes ne visos priemonės yra suskaitmenintos ir visur prieinamos. O ir mokyklų aprūpinimas nešiojamais kompiuteriais ar kita skaitmenine įranga labai prastas.
- Sutriko mokytojų budėjimas pertraukų metu. Jie, vaikščiodami po kabinetus, nori nenori praranda budėjimo laiką. Dėl šios priežasties, mokinių konfliktų prevencija susilpnės ir dažnai bus pavėluota. Ar mokinių saugumas vis dar svarbus?
- Gali būti, kad skirtingose mokyklose mokinių nuomonė skiriasi, bet jau atsiranda teigiančių, kad mokytis vaikštant po skirtingus kabinetus įdomiau ir smagiau. Gal dėl to, kad po kabinetus bėgiojantys mokytojai ne visada gali užtikrinti pamokos kokybę? Gali būti, jog ir besikeičianti bei įvairesnė mokinio aplinka jį labiau stimuliuoja mokslui.
- Visame šiame kontekste didelių abejonių kelia ir pamokų tvarkaraščiai, kai 6-7 pamokas mokomasi kelių dalykų (pvz. 3 lietuvių klb, 2 matematikos ir 1 istorija). Jei mokinys mokykloje nebūna visą dieną, jis atitinkamo dalyko pamokų praranda daugiau.
Skaitytojui gali atrodyti, kad išvardintos problemos, lyginant su masiniais užsikrėtimais, ne tokios svarbios. Juk sunkūs laikai reikalauja sudėtingų priemonių. Visgi turėtume sutikti, jog taikomos priemonės turi pasiekti tikslą. Šiuo atveju buvo kalbama tik apie procesą: darysim, nukreipsim, valdysim ir t.t., tačiau apie šios priemonės (mokinių srautų valdymo) realią naudą ir efektyvumą diskusijos nebuvo.
Bet kokiu atveju, jei mokykloje ir atsiras COVID-19 atvejis (niekam to nelinkiu), jis nebus mokyklos „produktas“.
Tokių pastebėjimų, kurie signalizuoja apie prastėjančią ugdymo proceso kokybę, dažna mokykla pateiktų ir daugiau. O juk mokslo metai tik prasidėjo. Bet kokiu atveju, jei mokykloje ir atsiras COVID-19 atvejis (niekam to nelinkiu), jis nebus mokyklos „produktas“.
„Valdant“ mokinių srautus, mokyklų administracijų ir mokytojų beprasmiško darbo įspūdį bei įtampą sustiprina ir žinomi atvejai, kai suaugę asmenys laikosi saviizoliacijos (nebūtinai NVSC nurodymu), o jų nepilnamečiai vaikai, su institucijų žinia, lanko mokyklą. Būta ir atvirkštinių pavyzdžių, kai mokyklų bendruomenių nariai, o ne NVSC praneša mokyklų administracijoms apie galimus COVID-19 atvejus ir/ar saviizoliacijas. Nežinojimas visada trikdo ir įneša abejonių dėl valdžios institucijų priimtų sprendimų.
Sprendžiant problemą vertėtų taikyti realias, pagrįstą naudą teikiančias priemones: intensyvinkim dezinfekavimą ir vėdinimą klasėse po kiekvienos pamokos, numatykime atsakomybę ir mokiniams, jei šie nedėvi veido apsaugos priemonių, spartinkime mokyklų aprūpinimą skaitmeninėmis priemonėmis bei skaitmeniniu ugdymo turiniu, kad mokyklos nedelsiant galėtų pereiti prie kokybiško nuotolinio mokymo, jei to prireiktų ir kt.. O svarbiausia, atsakingų institucijų informacijos pateikimo kanalai turėtų būti tokie, kad mokyklos vadovai pirmieji sužinotų apie atsiradusias COVID-19 grėsmes mokyklose ir operatyviai priimtų reikalingus sprendimus. Tuomet ir taikomos priemonės įgaus kitokį – kokybiškesnį efektą. Dabar atrodo, kad imituodami beprecedentę kovą su virusu, aukojam vaikų ugdymo kokybę.
Darius Mockus yra Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas, Jonavos r. Ruklos Jono Stanislausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius.
