Bet kurgi tuomet iškart po vaiko žūties iškeltas klausimas – ką daryti, kad tokie baisūs dalykai nevyktų? Juk tuomet valstiečiai-žalieji iškart paskelbė darantys reformą pavadintą „Matuko“ vardu. Kur ta vaiko teisių apsaugos reforma, kurią pirmiausiai pažadėjo Lietuvai, kurios būtinybę degdami gedulo žvakutes Matukui palaikė Lietuvos žmonės? Juk tuomet iškart viešai ir labai garsiai buvo kalbama apie per didelius socialinių darbuotojų darbo krūvius.
Buvo aiškinama, kaip jie sumažės, kaip kovai su smurtu bus pasitelkiama ir visuomenė, ir visos įmanomos valstybės tarnybos ir jų darbuotojai, kaip reikia daugiau ne tik socialinių darbuotojų, bet ir psichologų. Vaiko teisių apsaugos reforma buvo pažadėta iki šių metų liepos.
Deja, liepa jau į pabaigą, o apie reformą – tyla. Pirmiausiai startavo ne Matuko, bet urėdijų reforma, kur galima kažką nurėžti, sumažinti, atleisti iš darbo. Be to, viešojoje erdvėje tokia reforma susilaukė prieštaringų vertinimų – reformatoriai atsidūrė visuomenės dėmesio centre ir „kovojo“ už racionalias ir efektyvias įmonių pertvarkas, numodami ranka į žadėtą regionų politiką ir darbo vietas.
Tuo tarpu sumuštų, neprižiūrėtų Lietuvos vaikų istorijos rikiuojasi viena po kitos. Policijoje jau po Matuko mirties užfiksuota daugiau kaip tūkstantis pranešimų apie smurtą prieš vaikus. Pareigūnai kone kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą ar galimą smurtą prieš vaikus, nedarbo laiku jie priversti pasirūpinti tais vaikais, ir kaip jie patys sako, kartais neturėdami, kur dėti vaikų iš smurtaujančių šeimų, turi juos atiduoti giminėms, netgi kaimynams.
Įsivaizduokit tokių vaikų būseną, kai jį primuša artimiausi žmonės, tada atvažiuoja policija, jį „areštuoja“ ir perduoda kaimynams. Jie patiria turbūt trigubą stresą. O kur tie psichologai, apie kurių poreikį tiek daug kalbėta.
Baisiausia, kad ne tik reformas žadėjusieji valstiečiai nutilo smurto prieš vaikus tema, bet ir nusivylusi visuomenė į pranešimus apie smurtą jau ėmė reaguoti daug abejingiau – tai tampa norma, nes vis tiek niekas nieko nekeičia.
Taip ir liko socialiniai darbuotojai socialinių sluoksnių apačioje su savo 500 eurų alga. Tiesa, jie turi patys įsivertinti, koks rizikos lygis jų lankomose šeimose ir, jeigu mato, kad smurto tikimybė didelė, lankosi dažniau, o ne porą-tris kartus per mėnesį. Vis dėlto, jeigu socialiniai darbuotojai bandydami apsaugoti vaikus, kurių atžvilgiu gali būti smurtaujama, prisiima atsakomybę dažniau lankydamiesi asocialiose, girtaujančiose šeimose, tai atlyginimo dydis visiškai nesikeičia. Tuos 500 eurų jie gauna – ar užsuka į tą šeimą dukart per mėnesį, ar dukart per savaitę, ar kasdien. O juk eidami į tokios šeimos namus kiekvieną kartą patiria riziką ir stresą.
Galima sakyti Matuko istorija gali pasikartoti bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje, bet kurioje kitoje šeimoje, tik bus ne Matuko, o Taduko, Godutės ar bet kurio kito vaiko vardu pavadinta tragedija. Ar vėl bus šaukiama apie tokiu vardu pavadintą reformą ir nieko nedaroma?
135 smūgiai rankomis, diržu, laidu keturmečiui berniukui. Prokurorai nustatė, kad vaiką talžė ir motina, ir jos sugyventinis. Dabar abu teisme verčia kaltę vienas kitam, netgi sėdėti atsisako kartu kaltinamųjų suole.
Dabar gi atrodo, kad nieko nedarančių vaidmenyje atsiduria ir patys reformatoriai. Nebegirdėti gerbiamo ministro Lino Kukuraičio pasisakančio, o kas toliau? Ar taip ir trypčiosime pusiaukelėje? O gal trukdo tai, kad pertvarkant vaikų teisių apsaugos sistemą nebėra ką nurėžti, nukirpti, sumažinti ir optimizuoti? Atvirkščiai, šiuo atveju, reikia sukurti, pridėti, motyvuoti ir pasirūpinti.
Darius Razmislevičius yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, socialdemokratas.
