Į dienos šviesą periodiškai išlenda labdariai, fiksuojantys savo gerus darbus ir viešinantys juos socialiniuose tinkluose arba, dar geriau, įteikdami dovanas stokojančiajam žiūrėdami tiesiai į televizijos kamerą.
Žinoma, apie atvejį, kai priešais kameras su ašaromis akyse dovanojami tik konteineriui tinkami daiktai, kalbėti neverta, nes tai jau palatos naujienos.
Štai mergina pozuoja su vieniša mama, kuriai padovanojo kelis maišus dėvėtų drabužių. Kita kelia parduotuvėje sutiktos senolės nuotrauką, už kurios prekes neprašyta sumoka, ir kruopščiai aprašo pirkinių krepšelį.
Vis dėlto tas viešinimas stebina. Visada įsivaizdavau, kad gerieji žmonės kito labui aukoja vedami altruistiškų paskatų ir empatijos. Tačiau socialiniame tinkle „Facebook“ periodiškai tenka pamatyti aukotojų fotoreportažų.
Štai mergina pozuoja su vieniša mama, kuriai padovanojo kelis maišus dėvėtų drabužių. Kita kelia parduotuvėje sutiktos senolės nuotrauką, už kurios prekes neprašyta sumoka, ir kruopščiai aprašo pirkinių krepšelį. Trečia pozuoja su dovanų maišeliais vaikams pridėdama, kad „Lietuvoje, kai aukoji/remi – žmonės pyksta, burba, jog „daraisi reklamą“. Kai neaukoji – erzinasi, kad gaili“.
Turbūt daugelis pamena situaciją, kai šių metų pradžioje kaunietis filmavo vaiką, parduotuvėje prašiusį nupirkti maisto, nes juo esą nesirūpina globėjai. Filmavo ir save, komentavo, kad vaikas imtų, ką tik nori, nepatingėjo filmuoti iki pat apmokėjimo momento. Tiesa, įrašą naudojo ne vaikų teisėms parodyti, tačiau pasidalijo socialiniame tinkle, kuriame buvo laikomas tikru gelbėtoju, netruko apie didvyrį parašyti ir dienraščiai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad vaikis taip apmovė ne vieną suaugusįjį, ir staiga iš pasiskelbusio geradario aukojantysis tampa apsijuokusiu ir pašalina vaizdo įrašą.
Puiki iliustracija, kad norima viešinti tol, kol pačiam paranku.
Jau supratau, jog tais nekaltais vaizdeliais esą bandoma rodyti pavyzdį kitiems, tą nuolat, kaip susitarę, pabrėžia savo darbus viešinantys geradariai. Gerai, kad pranešate, nes iki jūsų niekas nežinojo apie aukojimo kultūrą. Tik gaila, kad po tuo gerumo šydu į viršų įžūliai lipa puikybė ir noras parodyti, koks geras esu. Gal net deduosi esąs geresnis, nei esu iš tiesų. Nes aukojimas – dalykas atsakingas.
Deja, šiandien tai yra „laikų“ ir „klikų“ rinkimas, šiaip jau prieštaraujantis kilniai aukos idėjai. Aukojimu yra apsiimama, tai nėra vienkartinis davimas, užsidedant sau pliusą, visa tai viešinant ir kai kuriais atvejais žeidžiant stokojančiojo orumą.
Susidaro įspūdis, kad nepaviešinus įrodymo, jog kažkam padėjai, tas poelgis tarsi neįskaitomas, gal jo nė nebuvo. O siaube, juk to daugiau niekas nematė. Kyla klausimas, kiek tame gražiame poelgyje nuoširdumo, jei, tik ką padėjus žmogui ar besiruošiant tai daryti, kyla ranka išsitraukti išmanųjį ir fiksuoti tas akimirkas. Kai įsivaizduoji tai, atrodo tarsi apsėdimas. Turėtų atrodyti gėdingai ir apgailėtinai, bet, regis, taip atrodo naujausiųjų laikų pagalba.
