Mano kartos žmonėms, kurie užaugo Vietnamo karo metais ar tarnavo kariuomenėje, prieš akis iškyla tūkstančiai prisiminimų vaizdinių. Nuoga mergaitė bėganti nuo napalmo ugnies, Nguy n Văn Lém egzekucija, Amerikos vėliavos ant eilėmis išdėliotų karstų, moteris šalia žmogaus palaikų prie Kento (Ohajo valstijos) universiteto. Tačiau daugeliui labiausiai įsimintini sraigtasparniai, evakuojantys JAV ambasadą Saigone 1975-aisiais, kai miestas ir Pietų Vietnamas atiteko Vietkongui. Domino kauliukų grandinė, kurią taip stengėmės apsaugoti nuo sugriuvimo, kainavusi 58 200 amerikiečių karių gyvybes, šimtus tūkstančių sužeistųjų ir dešimtis milijardų dolerių, vis dėlto sugriuvo.
Koledže mes skaitėme amerikiečių žurnalistės Frances FitzGerald knygą „Fire in the Lake“ ir supratome, kad karo Vietname nebus galima laimėti vien ginklais. Visos šalies deginimas napalmu nepajėgė palenkti minčių ir širdžių kitos kultūros žmonių, kurių mes nesupratome. Davido Halberstramo darbe „The Best and the Brightest“ akcentuojama Kenedžio administracijos arogancija, nesupratimas, kad Vietnamas buvo labiau susijęs su išsivadavimu iš kolonijinės priklausomybės, o ne su komunizmu bei Šaltojo karo varžybomis. „Pentagono dokumentuose“ užfiksuotos klaidos, informacijos iškraipymas, melas, susijęs su JAV įsitraukimu į konfliktą bei supratimu, jog laimėti nepavyks, nepaisant koks bebūtų nukautų Šiaurės Vietnamo kovotojų skaičius, kaip tai kas savaitę skelbė gynybos sekretorius Robert McNamara.
Mes ilgai nemiegojome po filmo „Šių dienų apokalipsė“, lydimo muzikos iš Richard Vagner „Valkirijų skrydžio“ ir vaizdų, kuriuose sraigtasparniai auštant atakuoja kaimą, ar po Joseph Conrad „Tamsos širdies“ su scena, kur kapitonas Willard keliauja Nungo upe su užduotimi nužudyti kapitoną Kurtz. Šių kūrinių žinutė kai kuriems iš mūsų atvėrė akis, jog tai, kas vyko kare ar romane, yra blogio gundymas – mes, kaip šalis, tapome tuo, ką labiausiai niekinome.
Tikėtina, kad mes pasimokėme iš Vietnamo karo dėl beprasmiškumo pradėti mūšį be aiškių tikslų ar numanomos baigties. Tikėtina, kad mes pasimokėme, jog brutali jėga negali dominuoti, o turi būti derinama su „minkštosios galios“ priemonėmis ir mūsų nacionaliniais interesais bei, jog mes turėjome suprasti kitas kultūras ir istoriją, jei norėjome sėkmingai įgyvendinti savo užsienio politikos tikslus. Nepaisant to, 1980-aisiais Ronald Reagan paskelbė Vietnamą „kilniu reikalu“, parodydamas, kad istorinė atmintis išties yra trumpa, o savimyla didelė.
Rodos, kad generolo Colino Powell‘o doktrina priminė Vietnamo pamokas, kai ruošėmės Pirmajam Persijos įlankos karui 1990-1991 m. Tačiau kelios dienos po 9/11 įvykių Kongresas suteikę mandatą JAV karinėms pajėgoms, duodamas Prezidentui Bušui tiek galios veikti ir nevaržomai naudoti karinę galią prieš Talibaną bei Afganistaną, kiek galios naudoti jėgą Tonkino įlankoje turėjo Prezidentas Lyndon Johnson. Mes pasiuntėme jūrų pėstininkus ir bombonešius bei paėmėme Kabulą greitai.
Netrukus po to melas apie masinio naudojimo ginklus įtraukė mus į konfliktą Irake. Greitai mes jau buvome Bagdade, atitinkamai nusistatę ir įtikėję Prezidento melu. Abejais atvejais Amerika reagavo staigiai, panaudodama karines priemones, be jokių taktinių planų, išsikeltų tikslų ir uždavinių, užsibrėžiant pergalei be supratimo apie šių kraštų kultūrą ir žmones. Mes pakartojome aroganciją, demonstruotą Vietname, galvodami, kad kažkaip galėsime tas šalis paversti Vakarų demokratijomis, o žmones priversime mus mėgti, bombarduodami jų kaimus ir žudydami.
Netrukus po to melas apie masinio naudojimo ginklus įtraukė mus į konfliktą Irake.
Dabar Amerika palieka Afganistaną po 20 metų. Ir vėl virš JAV ambasados sraigtasparniai. Tai taip panašu į 1975-ųjų Saigoną. Tačiau yra ir vienas esminis skirtumas. Kai JAV įžengė ir vėliau paliko Vietnamą, ji veikė viena. 2001-aisiais Jungtinės Valstijos įtikino pasaulį stoti į kovą prieš Talibaną. Tai buvo daugiašalis sprendimas. Tačiau sprendimas pasitraukti buvo vienašalis. Mes pasitraukėme nepasitarę su savo sąjungininkais, po ketverių Trumpo prezidentavimo metų, priversdami juos galvoti ar jie vis dar gali pasitikėti Amerika.
Mes klaidingai pasirinkome 2001-aisiais ir, kaip ir Vietname, aiškiai pralaimėdami vis tiek neatsitraukėme, tikėdamiesi, kad dar viena karinė akcija atves prie „šviesos tunelio gale“, kuri taps karo pabaiga. Nežinau, ką mes turime daryti, bet žinau, kad mes turime pasimokyti iš Vietnamo, iš 2001-ųjų, iš to, ką darome dabar ir, kad visa tai neveda prie nieko gero.
Karl Marx teigė, kad „Hegelis yra kažkur pažymėjęs, kad visi dideli istoriniai faktai ir personažai pasitaiko du kartus. Jis pamiršo pridurti, kad pirmą kartą jie pasirodo kaip tragedija, antrą – kaip farsas.“
Vietnamas buvo tragedija, Afganistanas – farsas.
