Ataskaitoje taip pat pabrėžiamos beprecedentės D.Trumpo pastangos trukdyti Kongreso tyrimui. Abu kaltinimai yra labai rimti.
Vis dėlto net ir darant prielaidą, jog pateikti faktai yra teisingi, jie dar nesudaro teisinio pagrindo pradėti apkaltos procedūrą. Be to, net jei Atstovų Rūmų Teisės komitetas papildys tyrimą naujais kaltinimais, jie taip pat negarantuoja sėkmingos prezidento apkaltos, net jei tie patys Atstovų Rūmai ir pareikštų, kad įtarimai yra konstitucinio lygmens ir apima „išdavystę, kyšininkavimą arba didelius nusikaltimus ir nusižengimus“ kaip nurodyta Konstitucijoje. Taip yra ne todėl, kad daugelis prezidentui inkriminuojamų veikų nėra rimtos, o todėl, kad pačiam apkaltos procesui trūksta strategijos tarp Atstovų Rūmuose esantiems Demokratams.
Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi buvo teisi prieš kelis mėnesius teigusi, kad D.Trumpas yra nevertas apkaltos. Ji sumaniai priešinosi iniciatyvai pradėti apkaltą paaiškėjus telefoninio pokalbio su Ukrainos prezidentu detalėms. Kai V.Zelenskio skambučio saga buvo išnarpliota, Demokratams neliko kuo remtis ir jokios naudos iš paties galimo apkaltos proceso.
Svarbu tai, kad po kelių savaičių klausymų visuomenės nuomonė praktiškai nepasikeitė. Apklausos rodo, kad apie pusė visų amerikiečių mano, kad prezidentas turi būti pašalintas per apkaltą. D.Trumpo rėmėjai ir Kongreso Respublikonai atrodo neketina išduoti savo lyderio. Vargu ar būsimi klausymai taip pat pakeis kieno nors nuomonę.
Viena iš pagrindinių problemų buvo Demokratų suformuluoti kaltinimai dėl kriminalinio kyšininkavimo (vadinamojo quid pro quo principo). Bandydami pavaizduoti V.Zelenskio skambučio istoriją kaip kriminalinio kyšininkavimo atvejį, Demokratai praleido progą atskleisti platesnį problemos kontekstą – D.Trumpo korumpuotumą ir piktnaudžiavimą galia. Formuluotė dėl kriminalinio kyšininkavimo išprovokavo diskusiją, ar prezidentas pažeidė federalinę teisę dėl kyšininkavimo. Tai leido jam ir Respublikonams apkaltinti proceso organizatorius, kad jie remiasi nuogirdomis ar kitais argumentais kriminaliniame tyrime, o ne faktais, tinkamais prezidento apkaltos procesui, kaip politiniam tyrimui, kurį būtent taip kažkada apibūdino Alexanderis Hamiltonas. Demokratų naudojama formuluotė įspraudė juos į rėmus ir Respublikonai suskubo tuo pasinaudoti paskelbdami, kad kyla didelių abejonių ar D.Trumpas padarė tai, kuo yra kaltinamas.
Tačiau apkaltos procesas, galima sakyti, yra „suskilęs“ kaip ir pati JAV vyriausybė. Originali apkaltos procedūros idėja kilo Konstitucijos autoriams dar tuo metu, kai Senatas buvo skiriamas iš valstijų atstovų, o ne renkamas, ir jie tikrai negalėjo žinoti, kad šalis pasuks dvipartinio susiskaldymo keliu. Tuometinė stabdžių ir atsvarų sistema buvo skirta pažaboti prezidento galimybėms piktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis. Praėjus dviem šimtams trisdešimčiai metų matome, kad nebuvo nei vieno sėkmingo apkaltos proceso, o partinis lojalumas tapo svarbesniu už pareigą išlaikyti gerai veikiančią demokratinę stabdžių ir atsvarų sistemą.
Blogiausia kas gali nutikti – apkaltos procesui iš Atstovų Rūmų persikėlus į Senatą, proceso kontrolė pereis į Respublikonų rankas.
Niekas rimtai nemano, kad Atstovų Rūmai įtikins Respublikonų valdomą Senatą palaikyti apkaltą. Dabartiniame santykyje 53 prieš 47, dvidešimt Respublikonų tikrai neišduos partijos ir neprisijungs prie Demokratų. Geriausiu atveju tikėtina, kad Mitchas McConnellas, Senato daugumos lyderis, leis senatorei Susan Collins ir porai kitų senatorių balsuoti už apkaltos palaikymą, taip bandant užsitikrinti jų perrinkimą ir teisę teigti, kad senatoriai balsavo nepriklausomai, o ne pagal partinę liniją.
Blogiausia kas gali nutikti – apkaltos procesui iš Atstovų Rūmų persikėlus į Senatą, proceso kontrolė pereis į Respublikonų rankas. Ir nors Konstitucija numato, kad Senatas privalo vykdyti apkaltos procesą, M.McConnellas gali atsisakyti tai daryti ir niekas neprivers jo elgtis kitaip. Procese Niksonas prieš JAV Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad federaliniai teismai negali peržiūrėti apkaltos klausimų. Taigi, jei Senatas atsisakytų vykdyti apkaltą, nieko nebūtų galima padaryti.
O kas atsitiktų, jei procesas įvyks? Įsivaizduokime, kaip Respublikonai iškvies liudyti J.Bideną ar jo sūnų? Kalbame ne tik apie išteisinamąjį nuosprendį, kurį D.Trumpas gali panaudoti motyvuodamas savo rinkėjų bazę. Net jei procesas ir vyks, jis nebus apribotas konkrečiais laiko terminais. Galbūt M. McConnellas pasinaudos 2016-ųjų įvykių logika, kai klausymai dėl kandidato į Aukščiausiąjį teismą Merricko Garlando buvo atidėti, kad procesas neįvyktų iki pat 2020-ųjų ir netrukdytų rinkėjams apsispręsti.
Arba apsvarstykime kitokį scenarijų. Sakykime vienas iš Demokratų senatorių bus nominuotas kandidatu į prezidentus. Vykdant apkaltos procesą Senate spalį, pagrindinės rinkiminės kampanijos laikotarpiu, galima atimti iš senatoriaus galimybę dalyvauti aktyvioje rinkiminėje agitacijoje. Įmanomos ir kitos politinės manipuliacijos procesu. Esmė yra ta, kad Demokratai neįtikins Senato ir apkaltos procesas bus pralaimėtas.
Todėl prezidento pasmerkimas iš Atstovų Rūmų pusės būtų tinkamiausia alternatyva. Galima tęsti klausymus, surinkti dar daugiau įrodymų, tada paskelbti, kad procesas Senate yra negalimas dėl partijų išankstinio nusistatymo ir balsuoti dėl prezidento veiksmų pasmerkimo.
Pasmerkimas galėtų būti tinkamu įrankiu. Ypač kai prezidentas yra pareiškęs, jog neleis savo pavaldiniams dalyvauti klausymuose Atstovų Rūmuose. Tokiu būdu Demokratai gavo galutinį patvirtinimą dėl D.Trumpo elgesio ir to, kad prezidento istorijos pusė nebus išgirsta procese. Tokiu būdu D.Trumpas prarastų galimybę pasinaudoti išteisinamuoju nuosprendžiu Senate, o neapsisprendę rinkėjai kritinėse „svyruojančiose“ valstijose gautų galimybę paskelbti galutinį nuosprendį per savo balsavimą lapkritį.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
