R.Muellerio ataskaita buvo paskelbta balandžio 18-osios, ketvirtadienio rytą. Ataskaitos apimtis – 458 puslapiai teksto be tarpų tarp eilučių. Tai detali studija su daugybe faktų ir teisės aktų nuostatų išaiškinimų. Tačiau praėjus mažiau nei valandai po ataskaitos paskelbimo, žiniasklaida jau komentavo ataskaitos turinį ir ėmė klausinėti ekspertų bei abiejų partijų politikų, ką jie galvoja. Dažniausiai teiginiai buvo ištraukiami iš konteksto ir dėl jų diskutuojama, o didžioji dalis citatų ir reakcijų buvo beprasmiškos. Komentuoti ataskaitą jos neskaičius yra neatsakinga. Net ir ataskaitos santraukų skaitymas (ką daugelis ir padarė) ir komentavimas yra blogos žurnalistikos pavyzdys.
Tačiau pirmosios reakcijos į R.Muellerio ataskaitą rodo, kad ji vargu ar pakeitė kieno nors nuomonę. Nei maniusių, kad D.Trumpas ir jo sąjungininkai yra kalti, nei tų, kurie galvojo priešingai. Ko gero, tai susiję su faktu, kad niekas ataskaitos neskaitys ir neįvertins joje išdėstytų teiginių asmeniškai. Tai nėra visiška D.Trumpo reabilitacija, tačiau kartu ir nėra visiškas jo administracijos pasmerkimas. Šioje ataskaitoje slypi daugiau niuansų.
Iš paskelbtos ataskaitos taip pat paaiškėjo, kad nebuvo bandoma apkaltinti prezidento. R.Muelleris pradėjo tyrimą darydamas teisinę prielaidą, kad einantis pareigas prezidentas negali būti kaltinamas padaręs nusikaltimą. Tokią nuomonę jis grindė įvairiais Teisingumo departamento ir Teisės patarėjo biuro dokumentais, pradedant nuo Richardo Nixono ir baigiant Bilo Clintono era. R.Muellerio ataskaitos II tomo pirmajame sakinyje teigiama, kad „ši tarnyba vadovaujasi Teisės patarėjo biuro teisinėmis išvadomis, įgyvendinant prokuratūros jurisdikcijos tikslus“. Tai yra svarbus momentas, kurio daugelis nepastebėjo.
Kad ir kokiu „nuostabiu“ laikomas R.Muellerio tyrimas, vienaip ar kitaip tiriant tokio rango pareigūno, kaip prezidentas, veiksmus jame taikyti aukšti standartai.
Pirmuosiuose R.Muellerio ataskaitos II dalies puslapiuose pateikiama tyrimo teisinė argumentacija. Aprašoma situacija, kokia didelė našta tenka pareigas einančiam prezidentui, jei šis apkaltinamas padaręs nusikaltimą. Antra, ataskaitoje teigiama, kad vykdant tyrimą norėta išvengti situacijos, susiklosčiusios tyrime dėl R.Nixono, kai buvo nurodyta, jog prezidentas padarė nusikaltimą, tačiau negalėjo būti apkaltintas. Galiausiai prezidentas R.Nixonas buvo nurodytas kaip „nekaltinamasis bendrininkas“. Kadangi pagal šią ataskaitą prezidentas niekaip negalėtų išsklaidyti jam metamų įtarimų, nuspręsta geriau nepateikti įtarimų nei pateikti ir vėliau jų netirti, viską taip ir paliekant nežinioje.
Kad ir kokiu „nuostabiu“ laikomas R.Muellerio tyrimas, vienaip ar kitaip tiriant tokio rango pareigūno, kaip prezidentas, veiksmus jame taikyti aukšti standartai. Ypač tiriant veiksmus dėl galimo trukdymo teisingumui (ar D.Trumpas bandė trukdyti tyrimui dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimus), tyrimo vykdytojai buvo linkę tikėti prezidento žodžiais. Ataskaitos II dalyje pateikiamos įvairios prielaidos dėl galimų pažeidimų, pavyzdžiui, FTB direktoriaus Jameso Comey atleidimo, tačiau konstatuojama, kad pažeidimo nebuvo.
Ataskaitoje taip daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, yra labai sunku nustatyti ploną liniją tarp galimos korupcijos apraiškų ir prezidentui įstatymo suteiktų galių pagal Konstitucijos II straipsnio pirmą ir trečią dalį, kuriose nurodoma, jog vykdomoji valdžia sutelkiama prezidento rankose, siekiant, kad jis rūpintųsi tinkamu įstatymų įgyvendinimu. Ar prezidentas ėmėsi veiksmų trukdančių teisingumui, ar tik veikė savo prezidento galių ribose? Pateikiamuose faktuose yra per daug abejonių, kad pagal JAV teisę to pakaktų įrodyti kaltei.
Net ir ataskaitos santraukų skaitymas (ką daugelis ir padarė) ir komentavimas yra blogos žurnalistikos pavyzdys.
Tačiau nepaisant visuomenėje kartojamos mantros, jog niekas nėra aukščiau įstatymo, ar kad mes visi esame lygūs prieš įstatymą, ataskaita parodė, kad prezidentui tai gali ir negalioti. Geru dalyku ataskaitoje galima laikyti ir tai, kad ji atskleidė, kaip D.Trumpo administracijos žmonės stengėsi priešintis blogiausiems prezidento impulsams, atsisakydami vykdyti kai kuriuos jo pavedimus. Kalbant apie trukdymo teisingumui atvejį, jei jie nebūtų priešinęsi, prielaidos šiam kaltinimui pagrįsti būtų buvusios dar didesnės. Tačiau pažvelkime, kas apie tai pasakyta ataskaitoje. Pažvelkime į prezidento veiksmų vertinimą, kuris suteikia jam tam tikrą nekaltumo prezumpciją. Atkreipkime dėmesį ir kaip jo komandos nariai priešinosi prezidento veiksmams.
Skaitydami tarp eilučių galime matyti, kad buvo aiškių trukdymo teisingumui požymių, tačiau tam sutrukdė prezidento darbuotojų įsikišimas. Sakyti, kad prezidentas nekaltas, nes jam buvo sutrukdyta, nereiškia, jog jis nepadarė nieko blogo. Jis paprasčiausiai negalėjo įgyvendinti savo ketinimų. Juk negalima teigti, kad žmogus nekaltas, jei dėl pasikėsinimo nužudyti jam kažkas išmušė iš rankų ginklą, todėl tik dėl šio ketinimo jis neturi stoti prieš teismą.
Ataskaitoje gi teigiama, kad D.Trumpas ketino, tačiau negalėjo sutrukdyti teisingumui. Tai apibendrina visą D.Trumpo prezidentavimą – jis yra toks nesumanus, kad net nesugeba tinkamai sutrukdyti teisingumui. Ši ataskaita vis tiek palieka prezidentą nežinomybėje. Kaltinimų nepateikimas nepateisina netinkamo D.Trumpo elgesio etikos, lyderystės trūkumo ar asmeninių savybių. Todėl, nusėdus dulkėms po tyrimo paskelbimo, D.Trumpas „užvirė“. R.Muelleris ir generalinis prokuroras W.Barras nors ir nepateikė kaltinimų prezidentui, paliko jį didelėje nežinioje, kurios tokio pobūdžio tyrime turėjo būti išvengta.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
