Apmaudu, kad viena pagrindinių JAV politikos temų per pastarąjį pusę amžiaus yra vis pasikartojančios istorijos apie piktnaudžiavimą prezidento galiomis. Kaip išsireiškė istorikas Arthuras Schlesingeris, tokią situaciją nulėmė per didelių galių suteikimas prezidentui sprendžiant vidaus ir užsienio reikalus, Kongreso vangumas įgyvendinant jam suteiktas konstitucines pareigas ir prezidento galių naudojimas asmeninio revanšo tikslais.
„Watergate‘o“ skandalas yra tokio piktnaudžiavimo chrestomatinis pavyzdys, kuris prasidėjo įsilaužus į Demokratų partijos būstinę „Watergate“ viešbutyje Vašingtone. Ši istorija iš pradžių nekėlė jokių įtarimų, kad egzistuoja kažkokios sąsajos su Baltaisiais rūmais, tačiau vėliau pradėjo aiškėti plati R.Nixono piktnaudžiavimo prezidento galiomis istorija.
Šis įsilaužimas įvyko 1972 metų birželį, antrosios R.Nixono prezidento kadencijos rinkimų kampanijos metu. Iš pradžių įtarimų dėl prezidento įsikišimo nebuvo, tačiau vėliau ėmė sklisti gandai apie kyšius, stengiantis užglaistyti šią istoriją. Vis dėlto faktai neiškilo viešumon iki pat 1973-ųjų, kai dėl kelių žurnalistų atlikto tyrimo ir policijos spaudimo Kongresas buvo priverstas pradėti apklausas. Tuomet 1973-ųjų spalį R.Nixonas įsakė nušalinti paskirtą nepriklausomą generalinį prokurorą Archibaldą Coxą vadinamosiose „šeštadienio nakties žudynėse“.
Per 1973-74 metų laikotarpį Atstovų rūmai ir Senatas tęsė apklausas nepriklausomu generaliniu prokuroru paskyrę Leoną Jaworskį, kurio tyrimas atskleidė eilę nelegalių veiksmų iš JAV prezidento ir jo administracijos pusės. „Watergate‘o“ skandale išaiškėjo, kad R.Nixonas davė nurodymus įsilaužti ir vėliau slėpti šio nusikaltimo pėdsakus trukdant kriminaliniam tyrimui ir bandant nepateikti tyrimui reikalingų prezidento pokalbių įrašų. Viso šio skandalo kulminacija tapo Aukščiausiojo teismo sprendimas byloje „Jungtinės Amerikos Valstijos prieš R.Nixoną“, pagal kurį Aukščiausiasis teismas nurodė įrašus perduoti prokurorui, kadangi kriminalinio nusikaltimo tyrimo imperatyvas nusveria bet kokią išskirtinę, net ir prezidento privilegiją. Taip buvo įtvirtinta taisyklė, kad net prezidentas nėra aukščiau įstatymo. Šis sprendimas inicijavo apkaltos procesą, dėl kurio 1978 metų rugpjūčio 8 dieną R.Nixonas buvo priverstas atsistatydinti.
„Watergate‘o“ skandalas prasidėjo nuo įsilaužimo į opozicijos būstinę, tačiau viso R.Nixono skandalo tyrimo eigoje išaiškėjo platus prezidento piktnaudžiavimo savo galiomis mastas: rėmimasis nešvariais pinigais, kyšininkavimas, priešų sąrašų sudarinėjimas, išpuoliai prieš žiniasklaidą ir įsitraukimas į nelegalų karą Kambodžoje. „Watergate‘o“ skandalas ir trumpas R.Nixono antrosios kadencijos prezidentavimo laikotarpis užgožė jo pirmąją kadenciją, per kurią buvo pasiekta nemažai reikšmingų politinių pergalių, tokių kaip „Švaraus oro“, „Švaraus vandens“ aktų priėmimas ar Aplinkos apsaugos agentūros įkūrimas. Nepaisant visos kritikos, R.Nixonas buvo karjeros politikas, sukaupęs darbo su Kongresu patirtį ir ėjęs viceprezidento pareigas. Tai jam padėjo produktyviai dirbti su Kongresu.
D.Trumpas šiuo atveju yra prastesnis vadovas šiai prezidento administracijai, Respublikonų partijai ir galbūt JAV apskritai. D.Trumpas neturi darbo su vyriausybe ar kariuomene patirties, o kartu – ir supratimo, kaip funkcionuoja Vašingtono biurokratinis aparatas. Daugeliu atvejų jis yra pasamdęs asmenis, kurie taip pat neturi atitinkamos darbo patirties. Dėl šios priežasties svarbių pareigūnų pozicijos vyriausybėje išlieka labai silpnos. Panašu, kad D.Trumpui nesiseka nusausinti Vašingtono pelkės ir tuomet jis tiesiog bando trikdyti visą vyriausybės darbo mechanizmą. Tačiau tam, kad pasiektų savo programoje užsibrėžtų tikslų, jam, atvirkščiai, reikalingas visapusiškas vyriausybinių ir administracinių pajėgumų sutelkimas. Ir kol D.Trumpas toliau demonstruos panieką Konstitucijai ir vyriausybei, jis negalės nieko įgyvendinti. Pirmosios 120 dienų parodė politinį neveiklumą, kuris trukdo D.Trumpo ir Respublikonų politinės darbotvarkės įgyvendinimui. D.Trumpas sukūrė situaciją, kurią galima pavadinti tam tikra politine aklaviete. Tokios aklavietės nebuvo net ir įtemptų B.Obamos santykių su Respublikonų Kongresu laikais.
Vis dėlto tai dar ne pati didžiausia problema, nors su ja D.Trumpo administracija susiduria jau pirmosios kadencijos metu, kai, tarkim, R.Nixonas, R.Reaganas ar B.Clintonas jų turėjo antrosiose savo prezidentavimo kadencijose. Daug didesnė problema yra teisiniai, konstituciniai ir politiniai reikalai. R.Nixono ir „Watergate‘o“ skandalas prasidėjo nuo smulkios vagystės, o šiandien turime reikalų su D.Trumpo ir jo administracijos įsitraukimu į konspiracinius santykius su Rusija, bandant įtakoti ir paveikti JAV prezidento rinkimus ir politiką.
Įtarimai, kad D.Trumpas pats asmeniškai, jo šeimos nariai ir aplinkos žmonės, tokie kaip Michaelas Flynnas, Jeffas Sessionsas ir Paulas Manafortas dirbo su rusais, gavo iš jų apmokėjimą ar kokiu kitu būdu bendradarbiavo derindami veiksmus, kad būtų paveikti JAV prezidento rinkimai ir politika, yra gerokai rimtesni nei „Watergate‘o“ skandalas. Tai yra blogiau už R.Reagano užsakytą diversiją Irano kontrų skandale, ir tai yra gerokai blogiau už B.Clintono melą apie jo seksualinį elgesį ar dalyvavimą vadinamajame „Whitewater“ nekilnojamojo turto įsigijimo skandale.
Mes galime palyginti šiuos piktnaudžiavimo valdžia atvejus. Kol kas tyrimai dar nėra įsibėgėję, tačiau potencialiai rezultatai gali būti gerokai blogesni. Kas žino, kiek dar tęsis ši istorija, ir kokius D.Trumpo asmeninio verslo reikalus su Rusijos ar kitų užsienio šalių vyriausybėmis atskleis, ar parodys kitą interesų konfliktą. Kas žino tikrąją J.Comey atleidimo priežastį? Ar tai prieštarauja teisingumui? Kas žino, ar karas prieš žiniasklaidą padėjo sukurti priešų sąrašą ir kokie kiti antikonstituciniai veiksmai (neskaitant jau esamų dviejų vykdomųjų aktų dėl imigracijos ir prieglobsčio miestų) yra atliekami ar dar laukia ateityje?
Roberto Muellerio paskyrimas specialiuoju tyrėju yra tik pradžia. Visi kurie mano, kad tai bus greitas tyrimas, tegul pagalvoja dar kartą. Kuo daugiau D.Trumpas tam priešinasi ir vadina „raganų medžiokle“, tuo labiau aiškėja, kad tyrimas gali nusitęsti ir iki 2018-ųjų. Taip pat aišku, kad tai neabejotinai įtakos D.Trumpo ir Respublikonų politinę darbotvarkę ir rinkimus.
Rinkimų sąsajos yra paskutinė ir bene įdomiausia paralelė su „Watergate‘u“. 1973-aisiais ištirti R.Nixono atvejį stengėsi abi partijos, o kol kas Respublikonai palaiko savo lyderį. Kol kas jie priešinasi raginimams inicijuoti tyrimą ir susilaiko nuo kritikos. Tačiau Respublikonai gali būti priversti elgtis priešingai, nes kitu atveju 2018-aisiais gali pasikartoti 1974-ųjų scenarijus, kai Demokratai laimėjo daug vietų Kongrese, Minesotoje, ir visoje valstybėje. Tokio politinio scenarijaus baimė išlieka, o tai skatina Respublikonus per artimiausius kelis mėnesius atitinkamai sureaguoti į D.Trumpo veiksmus.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesoriaus, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
