Nors daugelis žino civilinio kodekso nuostatą, kad santuokoje įgytas turtas abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų vardu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neretai pro akis praleidžiama kita nuostata – bendri ir įsipareigojimai. Kitaip tariant – ir turte, ir varge. Tuo tarpu iki santuokos įgytas turtas ir finansiniai įsipareigojimai yra asmeniniai, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Ir nors dažnoje ilgalaikės paskolos sutartyje ir yra įrašytas tekstas, kad skolininkas privalo informuoti banką apie pasikeitusią šeimyninę padėtį, jis lieka deramai neįvertintas.
Pradedant tokiomis, rodos, nereikšmingomis aplinkybėmis kyla situacijos, kai po darbo į kazino mėgstantis užsukti vyras pralošia šeimos namus. Arba, kai iš vieno kartu nebegyvenančių sutuoktinių pradedama išieškoti į Londoną pabėgusio buvusiojo skola. Lygiai taip pat iki muštynių susipykusi pora lieka susaistyta dar 40-iai metų įžadais bankui. Čia, beje, dar ne pats blogiausias scenarijus, nes atsitinka ir taip, kad paskola lieka tik vieno iš buvusių sutuoktinių problema.
Jei įvyksta skyrybos, pagal įstatymą daroma išankstinė prielaida, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.
Bene opiausias klausimas ką tik sukūrusiems šeimą – būstas, kuris paprastai įsigyjamas su paskola, vadinasi, yra įkeičiamas bankui. Jei norisi būti perkamo ir bankui įkeičiamo turto bendrasavininku, teks būti ir paskolos bendradalininku ar bent jau laiduotoju, kas iš esmės atsakomybės nekeičia. Tai galioja tiek susituokusioms, tiek santuokiniais ryšiais nesusaistytoms poroms, tik susituokusieji pasirinkimo neturi – abiems tenka prisiimti finansinius įsipareigojimus ir tapti lygiaverčiais turto savininkais.
Ir nesvarbu, kas papildo biudžetą didesne dalimi, kas daugiau ar sunkiau dirba, kas turi daugiau santaupų, nuo kieno sąskaitos nurašomos įmokos – jei įvyksta skyrybos, pagal įstatymą daroma išankstinė prielaida, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (žinoma, su galimybe išimtims, pavyzdžiui, atsižvelgiant su kuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai).
Vedybų sutartis
Tačiau būsimi sutuoktiniai turi galimybę supaprastinti dalybų procesą iš anksto susitardami ir numatydami tarpusavio turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant atskirai, jei iki santuokos įregistravimo ar bet kuriuo metu po santuokos yra pasirašoma vedybų sutartis. Terminas skamba nelabai romantiškai ir dažniausiai yra filmų apie vargšę mergaitę ir turtingos šeimos palikuonį atributas, tačiau tokia sutartis jokiu būdu nereiškia, jog pora netiki bendro gyvenimo sėkme. Ji tik liudija apie tai, kad du žmonės yra racionalūs ir supranta, ką pasižada susituokdami. Be to, sutartis skirta ne tai „ilgai ir laimingai“ gyvenimo daliai, o periodui, kai pasaka vis dėlto baigiasi. Gali būti, jog per visą vedybinį gyvenimą ji taip ir liks dulkėti stalčiuje.
Be abejo, vedybų sutartis nėra primygtinai rekomenduojama sudarant santuoką. Dažniausiai ji skirta tiems atvejams, kai bendras gyvenimas pradedamas nelygiomis finansinėmis partnerių galimybėmis. Tuomet, kai du studentai „atsineša“ po dantų šepetuką ir lagaminą su konspektais bei senais džinsais, vargu, ar šis dokumentas reikalingas. Tačiau, kai vienas iš sutuoktinių didžiąją dalį būsto kainos padengia iš asmeninių santaupų ar paveldėtų lėšų, o kitas tuo tarpu prisideda tik „morališkai“, vedybų sutartis skyrybų atveju gali ne tik supaprastinti ginčus dėl turto, bet ir numatyti tam tikrų papildomų galimybių santuokos metu.
Pavyzdžiui, „legaliai“ įsigyti tik asmeninės nuosavybės, apsaugoti šeimos gerovę nuo verslo interesų ir pan. Pavieniais atvejais asmeninė nuosavybė gali tapti bendru dalintinu turtu po skyrybų, bet dažniausiai tai būna objektyvus teismo sprendimas, atsižvelgus į santuokos metu padarytas investicijas to turto būklei gerinti ar išlaikyti.
Net ir tyriausių jausmų bei vilčių sūkuryje vertėtų neužmiršti paprastos gyvenimiškos išminties – tikėtis geriausio ir kartu ruoštis blogiausiam.
Visiems kitiems atvejams, kurių baigties negali išspręsti vedybų sutartis, svarbu nepamiršti, kad santykiams nesusiklosčius, iš buto išsikraustyti yra daug lengviau nei atsikratyti finansinio įsipareigojimo. Kokie sprendimai galimi? Galite sutarti turtą parduoti, tačiau dėl pasikeitimų rinkoje ne visada pakanka buto vertės paskolos likučiui padengti. Būstą gali pasilikti viena iš poros pusių (kita sumoka už pusę turto vertės ar savo dalį perleidžia), bet šiuo atveju reikės kreditoriaus sutikimo norint paskolą pertvarkyti tik vieno asmens, kuris lieka turto savininku, vardu.
Tai padaryti galima tik tuo atveju, jei tos vienos pusės pajamų, finansų institucijos vertinimu, pakanka paskolos įmokoms mokėti. Tačiau tikriausiai nieko keisto, jog taip atsitinka gerokai rečiau nei galima įsivaizduoti. Juk jei paskola išduodama gaunant dviejų atlyginimų dydžio pajamas, per ta laiką, kol gyvenama drauge, retas uždarbis būna spėjęs padvigubėti. Štai taip tada vaikų vedybinio gyvenimo našta tenka tėvams, pakeičiantiems sutuoktinį kaip laiduotojams, arba du žmonės lieka „kartu“ banko dokumentuose, net ir turėdami rankose teismo sprendimą apie santuokos nutraukimą bei santuokoje įgyto turto padalinimą.
Taigi net ir tyriausių jausmų bei vilčių sūkuryje vertėtų neužmiršti paprastos gyvenimiškos išminties – tikėtis geriausio ir kartu ruoštis blogiausiam. Kitaip tariant, reikėtų įvertinti įvairius gyvenimo scenarijus ne tik prieš santuoką, bet ir jos metu. Besąlygiškas sutikimas finansiniams įsipareigojimams ar „nesikišimas“ į šeimos finansinius reikalus nėra jausmų įrodymas, veikiau – neapdairumo. Nes ir nekaltas sutuoktinio prašymas užsukti į banką „tik padėti parašiuką“ ar nesidomėjimas, kur kiekvieną mėnesį po truputį tirpsta ilgus metus kauptos santaupos, gali vėliau brangiai kainuoti abiems. Kaip ir gyvenimo planavimas, remiantis tik optimistiniu scenarijumi, jog viskas bus gerai. Ištuokų ir antstolių statistika sako, kad būna visaip.
Deimantė Urbonaitė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė
