Deimantė Urbonaitė: Kodėl gyvename geriau ir turtingiau, nei išties sau galime leisti?

Tikriausiai daugeliui teko girdėti posakį „mes perkame daiktus, kurių mums išties nereikia, už pinigus, kurių neturime, tam, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurie mums išties nepatinka“. Išties, socialinis spaudimas gali sukurti fantominį poreikio jausmą. Poreikio daiktams, apie kuriuos gal dar neseniai visai nežinojome ir nesvajojome. Tai akivaizdu ryškių socialinių sluoksnių visuomenėje, kur klasės, kastos bei socialinis statusas turi lemiamos įtakos. Tad tai nėra lietuvių išskirtinumas, bet, deja, pas mus ši tendencija taip pat ryški.
Deimantė Urbonaitė (380)
Deimantė Urbonaitė / 15min.lt nuotr.

Štai metų pradžioje šalyje buvo fiksuojamos beveik 5 mln. aktyvių SIM kortelių. Tikėtina, kad kiekvienai jų gyventojai įsigiję ir po mobiliojo ryšio telefono aparatą. Tuo nesunku patikėti žvilgtelėjus į viešojo maitinimo įstaigų stalelius – pašnekovai du, o telefonai, paprastai naujausio modelio, bent keturi. Ir dažniausiai mobiliojo ryšio telefono modelis bei vertė mažai ką turi bendro su realiu savininko socialiniu statusu bei finansinėmis galimybėmis. Mobiliojo ryšio operatorių duomenimis, daugiau kaip 2000 litų kainuojantys išmanieji telefonai labiausiai vilioja mažesnes negu vidutines pajamas gaunančius klientus. Mat daug uždirbantys klientai kur kas dažniau renkasi telefonus, kainuojančius iki 1500 litų.

Dar įdomiau, kad ne vienas telefonų, kurių kaina viršija mėnesio pajamas, savininkas net neužsisako paslaugų plano, leidžiančio visapusiškai išnaudoti šių prietaisų teikiamas galimybes. Ką jau kalbėti apie tai, kad aparatai įsigyjami ne už santaupas, o išsimokėtinai. Pavyzdžiui, vieno operatoriaus salonuose kas mėnesį įsigyti telefoną išsimokėtinai nusprendžia maždaug 10 tūkst. pirkėjų. Apie 30 proc. jų per visą išsimokėjimo laikotarpį bent kartą patiria sunkumų dėl sąskaitos apmokėjimo.

Kokie racionalūs motyvai gena pirkti barzdaskutę išsimokėtinai, kai šeimos biudžetą ir taip drebina įsiskolinimai?

Tikėtina, kad su panašiomis problemomis susiduria ir prabangių televizorių, „stebuklingų“ dulkių siurblių pirkėjai, 70 proc. atlyginimo suryjančių žvilgančių automobilių vairuotojai ar būstų senamiesčio centre savininkai, kurie reikalavo banke maksimalios pagal savo pajamas paskolos sumos, kad galėtų didžiausią ir geriausią būstą įpirkti.

O kartą teko konsultuoti šeimą, turėjusią septynias finansinių įsipareigojimų sutartis. Už keturias jų jau buvo vėluojama mokėti. Didžiausią nuostabą sukėlė viena įsigijimo išsimokėtinai sutartis – ji buvo skirta barzdaskutei įsigyti. Kokie racionalūs motyvai gena pirkti barzdaskutę išsimokėtinai, kai šeimos biudžetą ir taip drebina įsiskolinimai?

Dažnai taip elgtis skatina siekis save ir kitus įtikinti, jog gyvename geriau ir turtingiau, nei išties sau galime leisti. Psichologai, ko gero, pridurtų, jog taip bandoma sustiprinti pasitikėjimą savimi, ieškoma paguodos, daiktais kompensuojama pripažinimo visuomenėje stoka.

Vadovaujantis psichologo Abrahamo Maslow poreikių hierarchijos teorija, pagarbos ir pripažinimo poreikis turėtų tapti aktualus tik visiškai patenkinus fiziologinius, saugumo ir socialinius poreikius. Tačiau Lietuvoje, regis, pirmieji du poreikiai ima viršų, kai stogas virš galvos, kurio paskolos įmokos sudaro 50 ar 60 proc. pajamų, nebėra toks svarbus palyginus su 3D vaizdą transliuojančiu televizoriumi.

Bet psichologiją palikime specialistams. O kalbant apie finansus, tariamų socialinio statuso atributų vaikymasis bendros gyvenimo kokybės nepakeis ir didesnio pasitikėjimo savimi ar pasitenkinimo nesuteiks. Nebent trumpam arba nebent tėvų remiamam studentui, kuriam išmanusis telefonas yra pasaulio epicentras ir kartu su kompiuteriu – vienintelis vertingas jo turtas.

Socialinis pavydas – namų ūkių ekonominis variklis

Žinoma, visiems norisi, kad gyvenimas gerėtų ir kuo sparčiau. Tačiau tai turėtų vykti proporcingai pajamų augimui. Pabandžiusiems pergudrauti šį dėsnį, dažniausiai tenka nusivilti. Daugeliui daiktai ne pagal kišenę padarys meškos paslaugą, nes jau kitą mėnesį įmoka pagal lizingo sutartį dar labiau suvaržys finansines galimybes. Ir vietoj taip norėtos aukštesnės gyvenimo kokybės teks žengti laipteliu žemiau.

Šio komentaro tikslas nėra paskatinti atsisakyti aukštųjų technologijų, nesilygiuoti į geresnius, daugiau pasiekusius ar grįžti į viduramžius su arklio traukiamu vežimu. Juk sakoma, kad tinginystė – progreso variklis, tad ir socialinis pavydas galėtų tapti visuomenės bei namų ūkių ekonominiu varikliu. Su sąlyga, jei išnaudojamas motyvacijos kurstymui, prioritetų išgryninimui ir kryptingiems ilgalaikiams tikslams, o ne destruktyviems ir trumparegiškiems sprendimams su ilgalaikėmis pasekmėmis.

Deimantė Urbonaitė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų