Pirmučiausia – į teismus. Antai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nedrąsiai pamėgino reguliuoti energetikų apetitą – ir nedelsiant teismo buvo pastatyta į vietą. Jeigu Energetikos ministerija skaudžiau primygs „Leo LT“ uodegą, ji iš teismų nebeišsikapstys – stačiai neturės kada dirbti.
Neseniai vienas galvotas žmogus, žinantis mano politines pažiūras, prirėmė suktu klausimu: "O kodėl tavo garbinamas V.Landsbergis niekad nepasisakė prieš „Leo LT“?“
Ir gal bent tada, pavėluotai, premjeras A.Kubilius supras savo klaidą, kad nepasipriešino prezidentūros spaudimui atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Ką premjeras renkasi: ar visiškai supuvusią Lietuvos teismų sistemą, kurioje sprendimai yra perkami, ar tos sistemos disidentą V.Greičių?
Ar ne liūdna, kad prabėgus bemaž dvidešimčiai metų po komunizmo žlugimo vėl dera kalbėti apie disidentus. Ir ši prieštaravimo sistemai kaina ne mažesnė nei komunistų diktatūros laikais – sužlugdyta karjera, sugriauta šeimos gerovė, prarasta sveikata. O kartais – ir mirties nuosprendis, kuris buvo skirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) disidentui Vytautui Pociūnui.
Šiųdienėje Lietuvoje yra du universalūs testai, kurie, nepaisydami jokių autoritetų, viską pasako apie politiką, teisėją, prokurorą, žurnalistą. Taip pat ir institucijas. Tai požiūris į V.Pociūną ir „Leo LT“, netiesiogiai susijusius reiškinius.
Tarkim, Valstybės saugumo departamentas. Jo požiūris į V.Pociūną visiems žinomas. Tačiau stačiai nuostabu, kodėl iki šiol niekas nepasiteiravo, ką VSD teigė apie „Leo LT“? Neabejoju, kad V.Pociūnas, vadovaudamas VSD 3-iajai valdybai, būtų užkirtęs kelią šiai amžiaus avantiūrai. O kokią informaciją apie „Leo LT“ projektą valstybės vadovams teikė Povilas Malakauskas? Manau, žiniasklaidai pradėjus skelbti VSD pažymas apie „Leo LT“ steigimą, P.Malakauskui reikėtų skubiai keisti naujas generolo kelnes.
Šių dviejų testų prezidentas Valdas Adamkus neišlaikė. Net pačiam Vytautui Landsbergiui sukėlė komplikacijų. Profesorius, leidęsis sugundomas naryste gėdingoje Vytauto Ališausko – Gedimino Kirkilo komisijoje, vėliau prisidėjo prie akmenų mėtymo į VSD disidentus Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį. Jie, dorai talkinę V.Pociūno tremties tyrimui, buvo sutrypti į dulkes. Atseit Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų į Seimą sąraše šie vyrai negalėjo likti, nes vienas jų prieš aštuoniolika metų išstojo iš KGB mokyklos. Esu įsitikinęs, kad mesti KGB mokyklą – drąsus, disidento vertas poelgis, už kurį Sovietų Sąjungoje buvo galima sulaukti griežčiausios bausmės. Tačiau kodėl už tai baudžiama nepriklausomoje Lietuvoje? Ar mūsų valstybėje karjerą gali padaryti tik neišstojusieji iš KGB?
Antai anglų istoriko ir žurnalisto Anatolio Lieveno knygoje
„Pabaltijo revoliucija“, 273-iame puslapyje, minimi du artimiausi V.Landsbergio bendražygiai. Būtų garbingiausi vyrai, jei nebūtų buvę KGB agentai. Negirdėjau, kad jie būtų tai paneigę arba liustravęsi. Tačiau jų profesorius nepasiūlė išbraukti iš rinkimų sąrašo – šie balandėliai vėl sėdi Seime. O juk A.Lieveno knyga – ne koks „Durnių laivas“, yra pelniusi George'o Orvello ir kitas garbingiausias Vakarų premijas, įtakingasis „The New York Times“ išrinko ją geriausia metų knyga. Ką daryti su tuo nelemtu 273-iu puslapiu? Išplėšti, praleisti ar apsimesti, kad jo niekad nebuvo? Tokiais praleistais puslapiais ir prasidėjo valstybės pamatus ardantis melas, veidmainystė, dvejopi standartai, kagėbistų skirstymas į savus ir svetimus. Ir sužlugdyta liustracija, nors Tėvynės sąjunga po 1996 metų rinkimų buvo gavusi absoliučią Seimo daugumą.
Neseniai vienas galvotas žmogus, žinantis mano politines pažiūras, prirėmė suktu klausimu: "O kodėl tavo garbinamas V.Landsbergis niekad nepasisakė prieš „Leo LT“?“ Iš tikrųjų profesorius tylėjo net tada, kai visa Seimo Tėvynės sąjungos frakcija, lyg kokio glumo apimta, vieningai balsavo už Atominės elektrinės įstatymą. Kas pripylė profesoriui vandens į burną? Sakiau, kad V.Pociūno ir „Leo LT“ istorijos netiesiogiai susijusios, nes jų tolimiausiuose užkulisiuose šmėžuoja tie patys šių „projektų“ autoriai.
Tačiau Lietuvoje nesitaikstančių su neteisingumu, nesutinkančių praversti nemalonų 273-ią puslapį, prieštaraujančių korumpuotai politinei ir teisinei sistemai vis daugiau – nuo Dalios Budrevičienės iki Kęstučio Čilinsko. Ir žurnalistų „vanagų“. VSD direktoriaus pavaduotojas, buvęs etatinis komjaunimo veikėjas Dainius Dabašinskas, žurnalistų operatyvinio sekimo bylą pavadinęs pagal KGB brošiūrą „Vanagai iš anapus“, tarėsi juos pažeminęs. Ir nė neįtarė nepelnytai juos išaukštinęs – Dzūkijos partizanų vado Adolfo Ramanausko slapyvardis buvo Vanagas. Ar ne metas kurti neoficialią, tačiau tikrą Disidentų (Vanagų) ministeriją?
