Apie 15 metų vangiai svarstytas aukštojo švietimo klausimas nūdieną sulaukia vis daugiau viešųjų komentarų. Savo nuomonę pareiškė Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, buvęs Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas Antanas Kulakauskas ir viešasis intelektualas Darius Kuolys. Vis dėlto artimiausias, tačiau prikimęs, balsas skamba iš dažnai užmirštamos reformų interesų grupės – studentijos. Spragą pildo Žygimanto Menčenkovo komentaras istorinės atminties tema. Galbūt nesutinku su visomis bičiulio ir kolegos mintimis, tačiau tikiuosi, kad straipsnis angažuos studentus drąsiai ir aiškiai reikšti savo nuomonę reformos klausimu.
Pradėkime nuo premjero sudarytos darbo grupės išvadų. Rodos, komisija užčiuopia ir tiksliai įvardija aukštojo švietimo problemas, tačiau nejungia jų priežasties-pasekmės ryšiais. Siaurą mąstymą išduoda išvadų pristatymas visuomenei – padriki skaičiai ir faktai neapibrėžia daugialypės problemos ir reikiamo kompleksinio sprendimo. Toliau pristatoma vienkartinė biurokratinė išeitis, atseit, ištaisysianti 20 metų senumo dilemą. Čia pasirodo mūsų universitetų tarpdisciplininio mąstymo stygiaus vaisiai, kurių nešėjai jau spėjo įsitaisyti ministerijos kabinetuose.
Rekomendaciją pateikusi komisija teigia: „Siekdamos išgyventi, aukštosios mokyklos priima nepasiruošusius studijuoti.“ Kodėl universitetams reikia siekti išgyventi, jeigu jie yra valstybinės įstaigos? Juk jų veikla turėtų būti užtikrinta. Apskritai, žodis išgyventi sietinas ne su garantija, bet su konkurencija.
Mūsų universitetus veikia nematoma rinkos ranka. Tačiau matomi tvarkymosi pagal verslo idėjas padariniai: žūtbūt medžiojami kandidatai (nepriklausomai, ar jie tinkami studijoms ar ne), o akademinės vadovybės paverčiamos ministerijos juokdariais, gaunančiais laikiną malonę mainais į įvykdytus uždavinius. Negana to, konkurencija dėl studentų skatina viešą antagonizmą, vis labiau priešinantį miestų ir Lietuvos akademines bendruomenes. Universitetai tarpusavyje turėtų rungtis ne dėl finansavimo, bet dėl aukštesnių mokslo pasiekimų.
Studento krepšelio rinkos ekonomikos sąlygomis apskritai sunku kalbėti apie studijų kokybę, kadangi aukštosios mokyklos į abiturientus žvelgia ne globėjišku žvilgsniu, su noru padėti skleistis jų erudicijai, bet, veikiau, kaip privati įmonė į pelną nešantį klientą. Nesvarbu, ar už mokslą moka studentas, ar valstybė, kadangi nuo studijuojančių skaičiaus lėšas gaunačiam universitetui tai – papildomi eurai, skirti ne ilgalaikiams pridedamąją vertę teikiančioms sritims (t. y. mokslininkams, dėstytojams ir studentų paramai), bet blizgantiems studijų centrams. Pastarieji puikiai atrodo studijų lankstinukuose, kurie kitais metais vilioja naują abiturientų-pinigų krepšelių laidą. Pardoksas: studentų skaičius mažėja, tačiau universitetų miesteliai plečiasi. Šiandien abiturientai yra ne erudicijos galimybė, jie – finansavimo galimybė. Dėl išorės įtakos prarandamos mokslas dėl mokslo idėjos, o jų vietose randasi mokslas dėl pelno mąstymo formos.
Grįžkime prie reformos taikinio – prastos studijų kokybės. Reikia suprasti, kad studijos nėra didaktinė veikla, t. y. ir studentas, ir jam paskaitą ar seminarą vedantis asmuo turi turėti idėjinę ir mokslinę motyvaciją būti universitete. Tik tada auditorijose vyks diskusijos, žyminčios laisvų žmonių bendruomenę. (Beje, tai yra pirminis universiteto apibrėžimas.) Taigi, įvertinkime Lietuvos studentą ir dėstytoją. Pirmasis – neretai dėl aukštesniojo mokslo stigmos ir diplomo į universitetą atėjęs abiturientas, o dėstytojas – jėgas neuniversitetiniam darbui eikvojantis ir pragyventi bandantis akademikas. Kaip galima reikalauti studijų kokybės, kai mokslo bendruomenės priverstos vadovautis neuniversitetinėmis idėjomis?
Reforma, nesusilaukianti daugiabalsės kritikos iš akademinės bendruomenės ir kultūros sferos byloja, jog Lietuvoje universitetų autonomija yra tik deklaruojamas, bet ne vykdomas dalykas. Tyla pasako dar daugiau – tai yra sena ir vieša paslaptis. Bendruomenės jau patyrusios ir susitaikiusios su status quo: politinės ir verslo galios centrai nuspręs, kaip ir kokius universitetus sujungti, o jeigu ne, išteklius paskirstys atitinkamai nusipelniusioms mokykloms. Verta pridurti, kad minėtoje komisijoje 5 iš 12 vietų skirtos verslo atstovams. Vietų mokslo atstovams neskirta.
Kadangi svari kritika remiasi alternatyvos pasiūlymu, toliau pateikiama viena esamos situacijos sprendimų variacija. Tik variacija, nes, kaip minėjau, tai yra kompleksinė problema, neturinti vienmačio absoliutaus atsakymo.
Visų pirma, tai švietimo biudžeto didinimas iki ES vidurkio. Šis sprendimas buvo siūlytas ir anksčiau, tačiau buvo nurungtas argumentų, kad papildomi pinigai, skirti švietimo sistemai, šiandien nueitų veltui, kadangi aukštosios mokyklos nesugeba valdyti savo finansų. Tačiau kaip galima reikalauti tarptautinius standartus atitinkančios studijų kokybės, jeigu nepasiekiame net vidutinių ES išlaidų šiam sektoriui? Jeigu norime kokybės, lėšas reikia leisti, o ne taupyti.
Šalies ūkiu susirūpinusiems kyla klausimas: iš kur atsiras papildomi pinigai tokiam sprendimui? Dėl nuolatos augančio valstybės BVP galime sau leisti ilgalaikį laipsnišką švietimo finansavimo didinimą. Krašto apsaugą krečiant skandalams dėl pinigų nutekėjimo jos finansavimais toliau didinamas. Ar nebus taip, kad kiauro katilo argumentas selektyviai taikomas tik švietimui, kurį būtų galima pavadinti svarbiausiu krašto apsaugos įrankiu taikos metu?
Antra, studentų krepšelių sistemos panaikinimas; fiksuotas universitetų finansavimas. Kaip objektyviai būtų paskirstomos lėšos? Šis sudėtingas klausimas reikalauja aiškios ir idėjinės trajektorijos, kuri neapribotų universitetų naujais biurokratiniais pančias ir paskatintų siekti aukštų mokslo rezultatų. Priėmus sprendimą į studentą būtų žvelgiama ne kaip į pinigų krepšelį, bet kaip į būsimą eruditą, sugebantį kritiškai mąstyti ir turintį žinių ne tik savo profesinėje srityje.
Trečia, universitetų autonomijos patvirtinimas ir griežtas partnerių apibrėžimas. Aukštojo švietimo institucijos pačios turėtų spręsti studijų programų tvarkymo klausimus. Jas reglamentuotų tik ES ir kitos tarptautinės institucijos. Griežtai apibrėžus aukštųjų mokyklų partnerius būtų išvengta per didelės verslo įtakos švietimo klausimuose, o fiksuotas universitetų finansavimas padidintų nepriklausomybę nuo politinių galios centrų.
Pabaigai pažvelkime į universitetą istoriniu žvilgsniu. Nūdieną pasaulyje jų esama dviejų tipų. Pirmieji remiasi deskartiškąja mokslo samprata, kurios šaknys yra ankstyvieji scholastiniai viduramžių universitetai. Antrieji – Renesanso epochos ir studia humanitatis įkvėpti universitetai su laisvųjų menų studijomis ir plataus švietimo samprata. Lietuvoje galime džiaugtis institucijų įvairove, tačiau jungimo reforma grasina antrojo tipo išnykimu ir kovingosios pusiausvyros tarp universitetų išardymu. Sujungta aukštojo mokslo infrastruktūra taptų dar labiau priklausoma nuo politikos ir ekonomikos jėgos svertų bei nesugebėtų užtikrinti laisvos aplinkos, ugdančios kūrybingas ir sistemai netarnaujančias asmenybes.
Turime viltis ir veikti, kad po reformos Lietuvoje galėtume užauginti laisvus moralės aristokratus ir eruditus. Neleiskime po Respublikos šimtmečio aušros ateiti aukštojo švietimo saulėlydžiui.
Domas Lavrukaitis yra Kauno technologijos universiteto gimnazijos abiturientas ir Vytauto Didžiojo universiteto Studentų santaros draugijos narys.
