Užmiršti amžiaus siužetai
Romane Nepakeliama būties lengvybė Milanas Kundera teigia, kad vertinti asmeninius pasirinkimus gėro-blogio skalėje yra bergždžias reikalas. Negalima pakartoti gyvenimo, todėl priimti ir nepriimti sprendimai yra nesulyginami. Autorius iliustruoja tezę: 1968 metais, Prahos grindiniu riedant Rytų bloko tankams, čekų studentams klausimų, kaip elgtis, nekyla. Agresoriui jie priešinasi savais būdais: fotografuoja okupantų veiksmus, erzina kareivius uždraustais vaisiais. Ar šiandien mažai rizikuodami (greitos karjeros galimybe, ne gyvybe) esame pajėgūs maištui? Kokiomis vertybėmis vadovaujasi mokyklų abiturientai ir universitetų alumnai?
Gaila pripažinti, kad prisišliejimas prie galios centrų vertinamas labiau nei kritiška ir kitoniška pozicija. Nūdienos jaunimo – kostiumių ir kaklaraiščių – politika butaforiškai nutolusi nuo atstovaujamųjų. Tęsiasi nesibaigiančios diskusijos, kaip pagerinti atstovavimą. Apskritai, šis žodis pavirtęs mesianistiniu išsigelbėjimu jauniesiems visuomenininkams. Neblogai sekasi rūpintis materialiniais klausimais, tačiau ar studentijos poreikiai yra tik nauji bendrabučiai ir didesnės stipendijos? Žinome savo kainą, bet ne vertę?
Susirūpinimas karjera, būsimais profesiniais ryšiais ir CV įrašais išstumia vertybes jaunimo politikoje. Atsiradus nepritarimui universiteto ar ministerijos pozicijai studentų ir moksleivių atstovus valdo praėjusios epochos mąstymo ir kalbėjimo dvilypumas. Garsiai neprieštarausime ministrei ar rektoriui (nors jų pozicijai visiškai nepritariama), nes sugadinsime ryšius ir galimybę bendradarbiauti ateityje. Suprask, bendradarbiauti būsimos karjeros klausimais.
Šis vanitas pasiekia kulminaciją, kai vykdomosios valdžios mitinge dalyvauja aukštųjų mokyklų studentų atstovybės. Pribloškia KTU SA, šalinanti savo universiteto studentų komentarus po Facebook įrašu ir pareiškianti, jog diskusijos yra tuščias laiko leidimas, o asmeninės nuomonės nieko nekeičia. Ar tokia organizacija gali atstovauti kam nors daugiau nei savo interesams?
Galbūt nereikia suteikti didelės reikšmės šiems reiškiniams, bet sąmonės neapleidžia Leonido Donskio mintis, kad mus sugriauna maži ir banalūs dalykai. Iš tiesų, girdime ne laisvos visuomenės interesų grupės balsą, bet komjaunuoliško pragmatizmo persmelktą retoriką. Kas tu toks, jeigu nenori gerti vyno su stipriausias ir geriausiais? Ar iš proto išėjai? Jeigu neišėjai, tai esi įtartinas penktosios kolonos atstovas.
Mūsų tikrieji protestai baigėsi su nepriklausomybės atgavimu. Rodos, turime mokytis iš istorijos. 1972 m. įvykiai Kaune, kurie laisvo sporadiško balso giją jungia su 1968 m. Prahos pavasariu bei gegužės įvykiais Prancūzijoje – universaliais maišto pavyzdžiais. Nereikėtų pamiršti ir Pirmosios Respublikos studentų mitingų, vykdytų autoritarinio režimo akivaizdoje. Nepaseno ir Sąjūdžio šūkiai, persmelkti pasipriešinimu establishmentui, bet raginantys neniveliuoti savęs minioje ir nieko niekada iki galo nedaryti rimtai.
Kasdienybės revoliucija
Šiandieną mūsuose ir individualizmas, ir kolektyvizmas išgyvena krizę. Vytauto Kavolio žodžiais tariant, individualizmas atrofavo į privatizmą – savo tikslų siekimą viešojo gėrio kaina. Socialiniai ryšiai užmezgami tik asmeninių ambicijų labui. Tuo tarpu kolektyvizmui alergiją jaučiame dėl XX a. traumų. Liekame be vertybių kompaso, kuris padėtų orientuotis iškilus esminiams klausimams.
Opozicija negerbiama, o nesugebantys prisitaikyti prie daugumos laikomi nevykėliais. Konformistai žino, kaip pritapti, bet jeigu žmogus nesugeba įveikti lengviausio (moralės) kompromiso, tai ar išvis jis gali būti naudingas? Mūsų opozicija šiandien primena Stańczyką – vienišą individualistą, suprantantį situacijos rimtumą. Galios monopolijos akyse jis yra tik juokdarys, šaukiantis juokingą absurdą.
Jeigu universitetų būklė yra lakmuso popierėlis Lietuvos ateičiai, tai jaunimo politika parodo, kokios asmenybės ir idėjos netrukus atsidurs valstybės politinėje arenoje. Pìrmosios krizių universitetuose išaugusios technokratų kar̃tos jau pasiekė ministerijų kabinetus. Būk pasveikinta, taki retorika ir tiesos monopolija, institucine (ne individuali) morale ir politine nekultūra, kylanti iš oportunistinių sprendimų! Net užsienyje mokslus baigę sugrįžėliai sugniuždomi nusistovėjusios konjunktūros. Lieka dvi išeitys: prisitaikyti arba nusišalinti nuo pareigų ir tapti mūsuose nepageidaujamu lūzeriu.
Vis dėlto, nuojauta kužda, kad ne visi, ateinantys į jaunimo politiką, a priori yra konformistai. Sistemoje susiduriama su pasirinkimu likti ir prisitaikyti arba tapti organizacijos kritiku joje arba už jos ribų. Tokia kritika palaikoma sabotažu (ir sugadina asmeninės karjeros galimybę), todėl pasirenkamas pirmasis kelias. Veikia lojalumas institucijai ir ideologijai, kuris nustelbia pasišventimą žmogui bei vertybėms.
Ką tokiu atveju būtų galima pasakyti apie sovietmečio disidentus, kurie buvę režimui artimoje aplinkoje vėliau tapo aršiausiais šios sistemos kritikais? Ar mūsų sėkmės kultas užgožė maištingumo ir opozicijos pradus, be kurių neįmanoma atvira visuomenė?
Iš amžino nesutikimo ir revizionizmo kylanti kasdienybės revoliucija nenaikina, bet užtikrina kokybišką gyvenimo formų atnaujinimą. Tad koks mūsų opozicijos likimas? Ar „maištausime“ tik tada, kai turėsime vykdomosios valdžios pakvietimą, tarsi sugrįžtume į praėjusią epochą? Mielieji, gyvenime liks laiko moraliniams kompromisams, o jaunystė skirta maištui!
Domas Lavrukaitis yra Kauno technologijos universiteto gimnazijos abiturientas.
