„Mokytojai turi būti pavyzdys, kaip kalbėti taisyklingai“, rašo VLKK. Tiesa, siūlymus kalbėti taisyklingai nori įvesti tik pamokų metu, per pertraukas ir būrelius tarmės nebūtų draudžiamos.
Šią netikrą naujieną sugalvojau, kai VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis per interviu pareiškė, kad Gedimino prospektas yra pilnas kavinių, kurios neturi lietuviškų meniu. Perėjęs visą prospektą neradau nė vienos kavinės be lietuviško meniu. Tik dar kartą įsitikinau, kas jungia kalbininkus, bandančius saugoti kalbą – faktų kraipymas ir žmonių klaidinimas.
Tame pačiame interviu A.Antanaitis teigia, kad Andrius Kubilius svarsto įteisinti antrą valstybinę kalbą:
„Prieš dvejus metus konferencijoje, kuri vyko Signatarų namuose, Andrius Kubilius pasakė, kad dabar jau tikrai reikėtų turėti antrą pagalbinę verslo kalbą, ją įteisinti kaip valstybinę.“
Kadangi A.Kubilius man į emailą neatrašė, pasiknisęs internete, radau jo pasvarstymą, kuriame jis užsimena apie galimybę užsienio investuotojams į valstybes institucijas kreiptis angliškai.
Primenu, kad A.Antanaitis yra tas pats žmogus, kuris galvojo, kad mano satyrinis feisbuko puslapis (VLKK) yra juodosios technologijos, smarkiai finansuojamos Europos globalistų, siekiančios sugriauti lietuvių kalbą ir kartu valstybę.
Dar kartą įsitikinau, kas jungia kalbininkus, bandančius saugoti kalbą – faktų kraipymas ir žmonių klaidinimas.
Klaidina ne tik A.Antanaitis. Naujasis kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka išsiuntinėjo pranešimą, kad lietuvių kalbai kyla grėsmė, nes padaugėjo angliškų įmonių pavadinimų. Tokį teiginį patikslinti A.Valotkos paprašė žurnalistas – kalbama apie dešimtis ar tūkstančius? Viršininko atsakymas buvo: „Dinamika ir mastai nėra geri.“
Čia tas pats, jei, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministras išplatintų pareiškimą apie beprecedentę gripo epidemiją, tačiau, paklaustas, kiek žmonių serga, ar tas sergamumas didesnis negu praeitais metais, ministras atsakytų „gausiai serga“.
Norėčiau tikėti, kad į tokį ministrą ne tik niekas rimtai nežiūrėtų, bet ir bandytų surasti priežastis, kodėl jis be reikalo kelia paniką. Tačiau, kai kalbama apie kalbos sargus, šis dėsnis kažkodėl negalioja.
Kalbą „gelbėjantis“ VLKK ratelis taip elgiasi nuolat. Prieš kelis metus išgirdau, kaip per interviu buvusi VLKK pirmininkė Irena Smetonienė pasakė, kad Slovakijoje už ne taip ištartą sostinės pavadinimą gali gauti „iki penkių tūkstančių eurų baudos“. Kai parašiau jai laišką, iš kur ji gavo šią informaciją, I.Smetonienė man atsiuntė skaidres iš savo paskaitų, be jokių kitų šaltinių, neva tai yra tiesa, nes ji tai dėsto studentams.
Visi šie kalbininkai man primena poetą Zuiką iš knygos Balta Drobulė: „Nepriklausomybės metais jis rašė proginius eilėraščius. Apie karą, apie Vilnių, apie tautines šventes. Eilėraščiuose buvo apsčiai šauktukų ir kartojosi žodis „Lietuva“. Jis ir dabar rašė proginius. Apie karą, apie Maskvą, apie komunistines šventes. Šitie eilėraščiai ne per daug pasikeitė. Juose pagausėjo šauktukų ir žodžio „Stalinas“.“
Manau, kalba patraukli ir unikali tuomet, kai žmonės turi galimybę ją kurti.
Visokie antanaičiai nuolat kartoja, kad mūsų kalba unikali, kad be kalbos mes – niekas, tačiau jų teiginiuose, vietoj lietuvių įrašius, bet kurią kitą kalbą, esmė nepasikeistų. Pridedu kelias A.Antanaičio citatas:
„Mes Europiečiais galime būti tik kalbėdami lietuviškai“
„Lietuvių kalba – vienintelis dalykas, kuris mus jungia“
„Siekiant stiprinti lietuvių kalbą, Lietuvoje būtina stiprinti švietimą“
„Inteligento reikalas kalbėti gražiai, aiškiai ir taisyklingai lietuviškai“
Šiuose, kaip ir daugelyje kitų komisijos pirmininko teiginių pakeitus „lietuvių kalba“ į kurią nors kitą, niekas labai nepasikeistų. Tai jeigu pirmininko teiginiai tinka bet kuriai kitai kalbai, kodėl jis vadovaujasi principais, kurie demokratiškose šalyse netaikomi?
Taip, nei Prancūzijoje, nei Islandijoje ar Suomijoje nėra tokios nesąmonės, kur valstybė finansuoja, kad kažkoks viršininkas bartų radijo laidų vedėjus ar netaisyklingus įmonių pavadinimus.
Manau, kalba patraukli ir unikali tuomet, kai žmonės turi galimybę ją kurti. Jeigu norite pamatyti ryškų skirtumą, kuo skiriasi gyva, natūrali ir inteligentiška šnekta nuo tos, kurią VLKK pirmininkas vadina taisyklinga ir gražia, pažiūrėkite dokumentinį Ramunės Kudzmanaitės filmą „Aš priglaudžiu prie žemės širdį“.
Nuo 17 minutės galite pasiklausyti, kaip iš tikro kalbėjo Sofija, po jos iš karto scena, kur aktorė ją vaidina kalbėdama „taisyklinga“ ir iškastruota kalba. Kol lietuviai ginčijasi, kuri kirčiuotė neužtrauks kalbininkų nemalonės, užsienyje kuriami vaizdo įrašai, pavyzdžiui, apie akcentus filmuose:
Pastarąjį vaizdelį galite palyginti su „YouTube“ skelbiamu VLKK pavyzdžiu:
Kai kitą kartą ką nors norėsite barti dėl „neteisingo“ kirčiavimo, bendraties po „kad“ ar žodžio įtakoti, pagalvokite ir paklausykite, kaip iš tikro šneka žmonės ir kas slepiasi po vienu ar kitu žodžiu.
Pats pirmininkas sako:
„Dabar lietuvių kalbai nėra grėsmės, bet tai yra iššūkis, su kuriuo turime dorotis“.
„Žmogaus kultūros reikalas kalbėti gražia, kiek įmanoma taisyklinga, kiek įmanoma turtingesne kalba.“
Pirmininkas nori turtingos ir taisyklingos kalbos, bet pats, pasak VLKK konsultacijų banko, kalba šablonais ir klišėmis:
Iššūkio vartojimas reikšme „išbandymas, sunkumas“ vertinamas kaip stiliaus štampas. Atsižvelgiant į kontekstą, pirmenybė teikiama daiktavardžiams sunkumai, išbandymai, uždaviniai, tikslai ir pan.
Visiems ir visoms besidomintiems kalba noriu rekomenduoti Steveno Pinkerio knygą „The language Instinct: how the Mind Creates Language“ . Deja, šios knygos (kaip ir daugelio kitų svarbių knygų apie kalbą) lietuviškai nėra. Kam šviesti ir mokyti žmones pažinti savo kalbą, rizikuojant šilta vieta savo šiknai, kai gali juos kiršinti kalbėdamas netiesą.
Pirmininkas nori turtingos ir taisyklingos kalbos, bet pats, pasak VLKK konsultacijų banko, kalba šablonais ir klišėmis.
Pabaigsiu Antanaičio bičiulio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos citata, pasakyta per spaudos konferenciją, skirtą kalbos įstatymo jubiliejui:
„Visi mes žinome CD drive, bet kaip jį pavadinti lietuviškai? Diskasukis? Aš pasiūliau jį taip vadinti. Vienu metu jis buvo įstrigęs.“
