Vidaus reikalų ministerija rengia įstatymą, kuriuo siūloma priverstinai registruoti visus asmenis, įsigyjančius išankstinio mokėjimo SIM korteles. Logika kaip ir aiški – jei žinosime visus, kas naudojasi šiomis paslaugomis, bus paprasčiau tirti telefoninio sukčiavimo atvejus. Tačiau yra keli „bet“.
Pirma, reguliavimas nesprendžia problemos. Analogišką klausimą po 2005 m. Londone vykusių teroristinių išpuolių svarstė Didžioji Britanija. Tuomet nebuvo pasiduota kilusiai panikai. Vietoje to, atliktas tyrimas dėl tokios priemonės veiksmingumo. Iš teisėsaugos, žvalgybos ir mobiliojo ryšio operatorių atstovų sudaryta tyrimų grupė nustatė, kad privaloma duomenų registracija paprasčiausiai neatneštų esminių pokyčių tiriant nusikaltimus.
Antra, tokių ribojimų nėra kaimyninėse šalyse. Nusikaltėliui užtektų nuvykti iki artimiausios pasienio parduotuvėlės Latvijoje ar Lenkijoje, nusipirkti išankstinio mokėjimo kortelių ir jis toliau sėkmingai galėtų vykdyti nusikalstamas veikas. Tiesa, atsirastų papildomų kaštų: kelionė iki kaimyninės šalies ir skambučių tarptinklinio ryšio paslaugos „roaming“ mokestis. Tačiau vargu, ar išaugusi nusikaltimo kaina atgrasys nuo siekiamo grobio.
Nusikaltėliui užtektų nuvykti iki artimiausios pasienio parduotuvėlės Latvijoje ar Lenkijoje, nusipirkti išankstinio mokėjimo kortelių ir jis toliau sėkmingai galėtų vykdyti nusikalstamas veikas.
Projekto autoriai teisingai pastebi, kad tokia prievolė jau galioja kai kuriose ES šalyse. Tačiau tai tėra pavyzdžiai, kaip iš reguliavimo išėjo šnipštas.
2012 m. Europos Komisija aiškinosi, ar vartotojų duomenų registracija atnešė naudos. Atlikus apklausą reguliavimą taikančiose šalyse, Europos Vidaus reikalų komisarė Cecilia Malmström pareiškė, kad nėra jokių įrodymų, kad tokie veiksmai būtų naudingi nusikalstamų veikų tyrimui ar sklandžiam ES vidaus rinkos veikimui.
Trečia, betikslio duomenų registravimo našta guls ant vartotojų pečių. Paslaugomis jau besinaudojančių asmenų registravimo procesas apskritai sunkiai suvokiamas. Projekto rengėjai teisingai ir kartu kiek gudriai teigia, kad įstatymas apsunkins verslo sąlygas, nes pareikalaus papildomų išlaidų. Tiesa, jei pasakoma A, reikėtų pasakyti ir B – papildomos išlaidos reikštų brangesnes paslaugas vartotojams.
Ketvirta, sumažės vietų, kur galima tokių kortelių įsigyti. Išankstinio mokėjimo SIM kortelėmis dabar daugiausiai prekiaujama degalinėse, spaudos kioskuose, prekybos centruose. Tokiose prekybos vietose dirbantys pardavėjai neturės nei galimybių rinkti duomenų, nei įgūdžių atskirti suklastotus dokumentus ar atpažinti, kada bandoma sukčiauti.
Užuot apribojus visų vartotojų teises, vertėtų dėti daugiau pastangų ieškant sprendimų, kaip užkirsti kelią naudojimuisi mobiliaisiais telefonais kalėjimuose.
Matyt, dėl to ženkliai sumažės vietų, kur būtų galima įsigyti išankstinio mokėjimo SIM kortelių. Labiausiai tai pasijus vietovėse, kur nėra mobiliojo ryšio operatorių salonų. Atokesnių regionų gyventojai tiesiog negalės įsigyti tokių SIM kortelių.
Telefoninių sukčiavimų problemą spręsti būtina. Tačiau akivaizdu, kad vartotojų duomenų registravimas, užuot padėjęs tai daryti, sukuria dar naujų nepatogumų. Tad kaip reikėtų elgtis? Su tokiais nusikaltimais derėtų kovoti jų židiniuose.
Vieša paslaptis, kad daugiausia telefoninių sukčių yra įkalinimo įstaigose. Užuot apribojus visų vartotojų teises, vertėtų dėti daugiau pastangų ieškant sprendimų, kaip užkirsti kelią naudojimuisi mobiliaisiais telefonais kalėjimuose, o ne įteisinti beprasmišką, įstatymui ir taip nenusižengiančių piliečių registraciją.
Dominykas Šumskis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas
