Savivaldos rinkimų kampanijos fone daugelis politikų, visuomenės veikėjų, nepriklausančių partijoms, bet dalyvaujančių rinkimuose, taip pat nevengia šios temos, būtinai nepamiršdami apkaltinti dėl tokios situacijos politinius oponentus ar partijas.
Problema didelė ir svarbi, to nepaneigsi. Bet diskutuojant dėl savivaldos reikalų neverta pamiršti ir kitų dalykų, nuo kurių nemažiau priklauso socialinio teisingumo perspektyva valstybėje. Tarp to, kiek piliečiai yra įtraukiami į viešųjų reikalų sprendimą, kiek jie gali jaustis turintys ne tik pareigas prieš vietinę valdžią seniūnijoje ar savivaldybėje, bet ir savo realias teises ir to, kiek socialiai teisingai yra orientuoti valdžios sprendimai, esu įsitikinęs, yra tiesioginė priklausomybė.
Vietos savivaldos sistemai per 25-erius atkurtos nepriklausomos valstybės metus, gravituojant iki šiandieninės situacijos, spėjome išsiskirti analogo, pagal mastą, ES neturinčiu procesu.
Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų aktyviai kūrėsi ir tebesikuria bendruomeninės organizacijos, vietos bendruomenių centrai ir asociacijos. Kol vietoje realios vietos gyventojų savivaldos daugelyje savivaldybių vyrauja tai, kas neretai pavadinama „vietvalda“, aktyvesni, visuomeniški žmonės vietos bendruomenėse buriasi į bendruomenines organizacijas, kur gali kartu su bendraminčiais įgyvendinti daugybę puikių pilietinių iniciatyvų.
Aktyvesni, visuomeniški žmonės vietos bendruomenėse buriasi į bendruomenines organizacijas, kur gali kartu su bendraminčiais įgyvendinti daugybę puikių pilietinių iniciatyvų.
Jau daugiau nei dešimtmetį plėtoja savo veiklą Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, vienijanti virš 1500 bendruomenių centrų, pernai pavasarį sukvietusi visus į pirmąjį Kaimo parlamentą. Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose bendruomeninės organizacijos įkūrę savo asociacijas, o 2010 m. visos minėtos asociacijos, sąjungos susijungė į vieną didžiulę nacionalinę skėtinę organizaciją – Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą (LVBOS).
LVBOS pirmoji pradėjo koordinuoti praėjusių metų pabaigoje įsikūrusios Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos veiklą ir vadovauti jai pagal koalicijos įkūrimo sutartyje numatytą rotacijos principą. Dirbant penkioliktoje Vyriausybėje 2010 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp LVBOS ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM).
Minėta sutartis nebuvo tik gerų norų bendradarbiauti deklaracija. Po jos pasirašymo sekė net keli projektai, suteikiantys naujų galimybių dalyvauti viešajame gyvenime vietos bendruomenėms. Iš tokių paminėsiu du, kurie tęsiami ir dabar, nors vangokai.
Pirma, dar 2011 m. Lietuvos savivaldybėms SADM ministerija pasiūlė dalyvauti eksperimente, kai piniginė socialinė parama, paprasčiau tariant, pašalpų skyrimas nepasiturintiems gyventojams, būtų teikiamas ne iš Valstybės biudžeto, pagal savivaldybės pateiktus piliečių dokumentus, o tiesiogiai dalyvaujant sprendimų priėmime bendruomenei (kaimynams) ar jų atstovams ir lėšas tokiai paramai perduodant savarankiškam savivaldybės biudžetui.
Seniūnijos kartu su vietos bendruomene, tai buvo būtina sąlyga, sprendė ne tik kam skirti pašalpas ar pasiūlyti padirbėti visuomenei naudingoje veikloje, bet ir kam, kaip panaudoti neišleistas pašalpoms bei kompensacijoms už šildymą lėšas, kurios, kaip parodė eksperimentas, sudarė ne vieną milijonų litų.
Pirmaisiais metais penkios pilotinės savivaldybės (Šilalės, Radviliškio, Raseinių, Akmenės ir Panevėžio rajono) kartu su vietos bendruomenėmis įrodė, kad tikslingiau ir taikliau naudojant socialinei paramai skirtas lėšas, „sutaupyti“, t.y. panaudoti kitoms visuomeninėms reikmėms, galima net 30 proc. asignavimų.
Dabar, jau XVI vyriausybės ir šios kadencijos Seimo priimtais sprendimais, piniginės socialinės paramos teikimas kaip savarankiška funkcija perduota visoms 60 savivaldybių. Deja, vietos bendruomenės dalyvavimas šiame procese liko tik kaip galimybė, priklausanti nuo savivaldybės vadovų valios, todėl daugeliu atvejų bendruomenė pasitelkiama tik tiek, kiek tai padeda sutaupyti socialinei paramai numatytų lėšų, vėliau visiškai ignoruojant bendruomenę, kai priimami sprendimai dėl „laisvų“ lėšų panaudojimo. Kiek kandidatų į merus šiandien ryžtųsi garantuoti vietos bendruomenėms tokią galimybę,būti lygiaverčiu partneriu priimant sprendimus, nuo kurių priklauso ir socialinis teisingumas?
Antra, tais pačiais 2011 m. buvo parengta ir savivaldybėms pasiūlyta galimybė dalyvauti Vietos bendruomenių savivaldos programoje, finansuojamoje iš valstybės biudžeto. Visos 60 savivaldybių apsisprendė dalyvauti ir ministro įsakymais patvirtinus visas procedūras, pasirašius sutartis nuo 2012 m. pradžios programa startavo. Pirmaisiais metais valstybės biudžete tam skirti 8 mln. Lt ( šaltinis – nepasinaudota mokesčių mokėtojų galimybė savo nuožiūra skirti 2 proc. GPM).
Programos tikslas – Vietos bendruomenių taryba (VBT), sudaryta iš seniūnaičių bei vietos bendruomenių centrų atstovų savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, skaidriai ir viešai priima sprendimus, kam panaudoti programai skirtas lėšas, o sprendimą vykdo seniūnijos ir savivaldybės administracija. Visos savivaldybės pradėdamos dalyvavimą programoje sutartimi įsipareigojo dėl:
1. skaidraus ir viešo VBT sudarymo;
2. aiškaus ir viešai skelbiamo programos lėšų paskirstymo tarp seniūnijų ar kitaip apibrėžtų savivaldybės dalių (ne visose savivaldybėse seniūnijos įsteigtos);
3. viešų skelbimų internete ir kitose žiniasklaidos priemonėse apie įgyvendintus VBT sprendimus.
Visų savivaldybių, visose 550 seniūnijų bei jų teritorijose, kur nėra seniūnijų, buvo sudarytos VBT. 2012 metams baigiantis ministerija organizavo programos pirmųjų metų patirčių ir pamokų aptarimą. Vienareikšmiškai konstatuota – programa pasiteisina ir jau šios kadencijos valdžia treti metai tęsia šią programą.
Tačiau išskirčiau keletą probleminių dalykų:
1. Nepakankamas viešumas – dalis savivaldybių vietoje skaidrių ir viešų sprendimų nueina lengvesniu keliu, tik formaliai vykdo reikalavimus dėl VBT sudarymo ar sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo. Tai demotyvuoja vietos bendruomenes, didina atotrūkį tarp vietos valdžios ir gyventojų.
2. Programai pasiteisinus buvo numatyta ženkliai didinti lėšas. Programos pasiteisinimas pripažintas, tačiau lėšos beveik nekinta: 2012, 2013, 2014 m. skirti 8 mln. Lt, 2015 m. numatomi 9 mln. Lt (apie 2,6 mln. Eur).
Pristatyti projektai gimė daugiau centrinės valdžios iniciatyva, bendradarbiaujant su bendruomeninių organizacijų bei savivaldybių asociacijos atstovais. Vertinant organizuotas gyventojų bendruomenes, bendruomeninių organizacijų galimybes būti savivaldybės partneriu, dalyvaujant pozityvioje veikloje, realioje savivaldoje, akivaizdu, kad Lietuvoje tam dar toli gražu ne visur sukurtos tam galimybės.
Dažniau girdime kaip tai vienur, tai kitur vietos bendruomenė stoja į gynybinį „mūšį“ priešindamasi ir oponuodama valdžios sprendimams. Taigi ar tiesioginiai merų rinkimai, vyksiantys pirmą kartą, ir gyventojų išrinkti merai sugebės stiprinti tų pačių gyventojų, juos išrinkusių į savivaldą, ar oponavimą keis bendradarbiavimas? Greičiau atsakys tik laikas.
Donatas Jankauskas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Bendruomenių ir pilietinės visuomenės parlamentinės grupės pirmininkas, šešėlinės vyriausybės bendruomenių reikalų ministras
