Pasirodo, pirmąją vietą ES Lyčių lygybės indekse ir ketvirtą vietą pasaulio lyčių lygybės ataskaitoje užimančioje valstybėje atsirado feministinės partijos poreikis ir feministinio atstovavimo trūkumas. Jei net Švedijai reikia feministinės partijos, tai Lietuvai tokia turbūt gyvybiškai būtina?
Švedijoje – feminizmo pavasaris
Feministinė iniciatyva 2005 m. gimė kaip interesų grupė, po neilgo laiko pareiškusi, kad dalyvaus artėjančiuose Švedijos parlamento rinkimuose jau kaip politinė partija. Tačiau 2006 m. ji tesurinko 0,68 proc. balsų, o EP rinkimuose 2009 m. – 2,2 proc. Po to sekė dar viena nesėkmė – 2010 m. parlamento rinkimuose Feministinė iniciatyva surinko vos 0,40 proc. rinkėjų balsų.
Šias nesėkmes užtikrino dažnai negatyviai ir pašaipiai apie partiją atsiliepusi žiniasklaida ir kitos medijos, o taip pat – pradžioje keltos visuomenėje populiarumo nesulaukusios radikalesnės idėjos, pvz., idėja priimti Kohabitacijos įstatymą, kuris suteiktų teisinį statusą daugiau negu dviejų žmonių partnerystei. Žiniasklaida pakrikštijo šias pastangas bandymu uždrausti santuoką. Akivaizdu, kad tokios žinutės populiarumo partijai nepridėjo.
Žiniasklaida pakrikštijo šias pastangas bandymu uždrausti santuoką. Akivaizdu, kad tokios žinutės populiarumo partijai nepridėjo.
Tačiau pastaraisiais metais apie lyčių lygybę žiniasklaidoje imta kalbėti vis dažniau, nuolatos klausiant ir abejojant, ar Švedija eina tinkama kryptimi.
Tai iššaukė daugybę viešų diskusijų, kurias tinkamai išnaudojo partija, atsisakiusi radikalesnių, mažiau populiarių idėjų ir perėjusi prie platesnio spektro problemų, taip įrodydama, kad feminizmas yra aktualus.
Augančiam partijos populiarumui didelės įtakos turi ir partijos lyderė Gudrun Schyman, laikoma viena charizmatiškiausių ir populiariausių politikių, anksčiau vadovavusi Švedijos Kairiųjų partijai. Partiją palaiko ir žinomos žvaigždės – aktorė Jane Fonda, „ABBA“ narys Benny Anderssonas, muzikos grupė „The Knife“ – taip pritraukdamos partijai populiarumo taškų.
Feministinės iniciatyvos sėkmė siejama ir su jos veiklomis lokaliu lygiu, tiesiogiai bendraujant su rinkėjais. O ypač su tuo, kad pastaruoju metu Europoje suaktyvėjo politinės jėgos, atvirai propaguodamos fašistines, rasistines, homofobines idėjas ir tuo grasindamos demokratijai. Balsuodami už Feministinę iniciatyvą, Švedijos rinkėjai išreiškė palaikymą demokratijos, lygybės ir antidiskriminacijos idėjoms.
Tačiau labiausiai rinkėjus įtikino feministinės partijos paneigtas mitas, kad Švedijoje lyčių lygybė pasiekta. Švedijoje moterys už tą patį darbą vis dar gauna beveik 16 proc. mažiau negu vyrai, įmonių valdybose moterų yra tik 26 proc., net 46 proc. teigia patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą, o 81 proc. – seksualinį priekabiavimą.
Feministinė iniciatyva savo tikslu laiko šių ir kitų diskriminacijos formų panaikinimą. Tuo pačiu partija kalba ir apie teisę į abortus, diskriminaciją dėl etninės kilmės, neįgalumo, amžiaus, seksualinės orientacijos.
Partijos programinėse nuostatose įtrauktos tokios idėjos kaip kvotų taikymas vaiko priežiūros atostogose, įrodinėjimo naštos panaikinimas seksualinės prievartos aukoms, taip pat platesnio spektro kairiosios idėjos – darbo valandų trumpinimas, PVM panaikinimas viešajam transportui ir pan.
Labiausiai rinkėjus įtikino feministinės partijos paneigtas mitas, kad Švedijoje lyčių lygybė pasiekta.
Kol kas viskas atrodo pernelyg gerai, tad reikia paklausti – kokia šios partijos ateitis ir realūs šansai išlikti didžiojoje politikoje?
Politikos ekspertai linkę sakyti, kad tokios „vienos problemos“ partijos turi tendenciją ilgainiui išnykti, tačiau Europos padangėje tokių partijų atsiranda vis daugiau – šalia žaliųjų, Feministinės iniciatyvos, Piratų partijos atsirado gyvūnų teisių partija, Nyderlanduose laimėjusi vieną mandatą EP.
Tokioms partijos padeda išlikti įsitraukimas į platesnį spektro klausimus, praturtinant juos savomis perspektyvomis. Šiuo metu Feministinė iniciatyva Švedijoje pritraukia vis daugiau naujų narių ir palaikančiųjų, todėl tikėtina, kad artėjantys parlamento rinkimai šiai partijai bus dar sėkmingesni negu EP rinkimai.
Lietuvoje – feminizmo žiema
Dalia Grybauskaitė antrojo prezidento rinkimų turo naktį švęsdama pergalę žurnalistams sakė, kad šis jos laimėjimas yra istorinis, nes pirmą kartą Lietuvos istorijoje prezidentas išrenkamas antrai kadencijai iš eilės… ir čia pat pridūrė: „Ir dar svarbiausia, kad tai yra moteris”.
Tiesa, tai tikrai istorinis įvykis, bet tokių pergalių lyčių lygybės srityje – mažai. O ir tos pergalės labiau butaforinės, simboliškos – pvz., D.Grybauskaitės buvimas prezidente nėra nei feministinės politikos garantas, nei reikšmingo lyčių lygybės padidėjimo signalas, nei įrodymas, kad moterys politikoje jau turi visas galimybes nevaržomai reikštis. Taip, tai istorinis laimėjimas, bet vien tik jo neužtenka.
D.Grybauskaitės buvimas prezidente nėra nei feministinės politikos garantas, nei reikšmingo lyčių lygybės padidėjimo signalas, nei įrodymas, kad moterys politikoje jau turi visas galimybes nevaržomai reikštis.
Lyčių lygybės srityje Švedija lenkia Lietuvą daugelyje rodiklių, tačiau kai kur yra atvirkščiai – pvz., atlyginimų atotrūkis už tą patį darbą vyrams ir moterims Lietuvoje mažesnis (12,6 proc.), kaip ir mažesni fizinio ar seksualinio smurto rodikliai (31 proc.).
Vis tik dar daugybėje ekonominių, politinių ir socialinių sričių feminizmui čia būtų ką veikti. Tačiau panašu, kad politiškai aktyvios feministinės iniciatyvos horizonte nematyti, o kai ateina laikas rimtiems pokyčiams lyčių lygybės srityje – politinė valia kažkur pradingsta. Jei Švedijos feministinės partijos sėkmę komentatoriai vadina feminizmo pavasariu, tai akivaizdu, kad Lietuvoje – feminizmo žiema.
Čia į mitingą prieš abortų draudimą susirenka vos pora šimtų žmonių, o feministiniams performansams rengiamos teismų egzekucijos. Tačiau būtent dėl to ir reikia Lietuvai feministinės partijos. Ne dar vienos NVO, ne socialinio judėjimo, o partijos, pasiryžusios tapti svarbiu politiniu žaidėju.
Švedijos pavyzdys atskleidžia vieną svarbų faktą – politinei feministinei iniciatyvai nebūtinas plačiosios visuomenės poreikis, svarbiausia – ar tokia iniciatyva sugebės aktualizuoti save ir feministinės politikos idėjas, ar sugebės įrodyti, kad ji yra reikalinga. Švedijos feministinės partijos sėkmę lėmė ir charizmatiškas, jau iki tol žinomas politinis lyderis ir išaugusios, žiniasklaidos išprovokuotos diskusijos apie lyčių lygybės ateitį, kuriomis sugebėta pasinaudoti.
Pirmoji feministinė partija Lietuvoje jau savaime būtų sensacija, kurios tikrai nepraleistų nei žiniasklaida, nei visuomenė. Tai suteiktų galimybę aiškinti, populiarinti ir atgaivinti feministines, lyčių lygybės idėjas, kuriant aplink save palaikančiųjų būrį. Šansus padidintų ir charizmatiškas, visuomenei jau žinomas politinis partijos lyderis.
Pavyzdžiui, socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė yra viena tokių politikių, kuri jau turi savo elektoratą ir yra žinoma feministė. Pastaruosiuose EP rinkimuose ši politikė surinko net 26,6 tūkst. rinkėjų balsų ir iš 10 vietos sąraše pakilo į 7.
Pirmoji feministinė partija Lietuvoje jau savaime būtų sensacija, kurios tikrai nepraleistų nei žiniasklaida, nei visuomenė. Tai suteiktų galimybę aiškinti, populiarinti ir atgaivinti feministines, lyčių lygybės idėjas.
Tiek rinkėjų palaikymo nesugebėjo surinkti net kai kurios partijos – pvz., visa homofobiška ir antieuropietiška Tautininkų sąjunga surinko tik 20,1 tūkst. balsų, o Liberalų ir centro sąjunga – 14,2 tūkst. balsų.
Tai reiškia, kad feministinei partijai nereiktų pradėti nuo nulio. Su šia politike priešakyje, o kartu ir su kitomis politikėmis feministėmis (Margarita Jankauskaite, Giedre Purvaneckiene ir kt.), taip pat pritraukiant savo srities profesionales, intelektuales, visuomenininkes, feministinė partija turėtų realių šansų patekti į EP, o galbūt ir į Seimą.
Vienaip ar kitaip, jei pirmieji rinkimai tokiai partijai nebūtų sėkmingi, tai neabejotinai atgaivintų feministines idėjas, jų populiarumą (ko Lietuvoje turbūt niekada nepavyktų NVO ar socialiniam judėjimui) ir ilgainiui aplink save suburtų savą elektoratą – kultūriškai liberalius ir kairiuosius rinkėjus, kuriuos nuvylė dabartinė socialdemokratų partija, atsisakanti pažangesnių požiūrių.
Feministę iniciatyvą Švedijoje rinko moterys, LGBT žmonės, žalieji, imigrantai, etninės mažumos, progresyvūs kairieji ir kt. – tie žmonės, kurie atstovaujami nepakankamai. Feministinė iniciatyva užpildė šią nišą ir pritraukė šias grupes, kalbėdama apie visų formų diskriminacijos panaikinimą. Šios Feministinės iniciatyvos strategijos ir išmoktos pamokos galėtų būti pavyzdžiu kuriant panašią iniciatyvą čia, Lietuvoje.
Taip, feministinė partija būtų eksperimentas. Tačiau kaskart eksperimentuojame balsuodami ir už tradicines partijas, naiviai tikėdamiesi, kad jau šįkart tai feministinės progreso idėjos tikrai prasiverš pro tradicinių partijų rinkiminius sąrašus. Ir kaskart nusiviliame. Galbūt jau laikas išbandyti naujas strategijas?
Šis tekstas paskelbtas Žmogaus teisių portale manoteises.lt
