Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad buvo – vis garsiau apie tai kalbame, matome daugiau lyderiaujančių moterų, turime Prezidentę Dalią Grybauskaitę, tarsi viskas neblogai, ko čia dar norėti... Deja, realybė kiek kitokia. Visai neseniai Europos lyčių lygybės institutas atnaujino Lyčių lygybės indeksą, kuriuo matuojama moterų ir vyrų lygybės situacija skirtingose Europos Sąjungos šalyse. Institutas paskaičiavo, kiek Lietuvoje lyčių lygybės per dešimtmetį atsirado daugiau. Spėkite.
Ogi visu vienu procentu. Nuo 55,8 iki 56,8 procento, kai 100 procentų būtų lygu visiškai lyčių lygybei šalyje. Tai gal kažką ne tą šiuo indeksu matuoja? Indeksu lyčių lygybė vertinama įvairiose srityse – darbo, pinigų, galios, žinių, laiko ir sveikatos. Visais esminiais aspektais. Matyt, kažkaip turėsime su tuo 1 procentu susitaikyti. Priimti, net jei tai ir skausminga.
Vaiko priežiūros atostogose 2016 m. buvo 78 proc. moterų ir 22 proc. vyrų.
Atrodo, kad pastarąjį dešimtmetį gyvenome iliuzija, jog Lietuva yra lyčių lygybės sostinė, toks beveik rojus, juk čia moteris gali būti ir Prezidentė, ir krašto apsaugos ministrė, ir finansų ministrė, ir Seimo pirmininkė. Aukštas politines pareigas einančios moterys buvo tarsi įrodymas, nenuginčijamas faktas, kad lyčių lygybė šalyje visiškai tvarkoje. Todėl tas 1 procentas tiesiog bado akis. Negali nebadyti. Juk tai reiškia, kad faktinė lyčių lygybės situacija nesikeitė, o už tai atsakingos institucijos neatliko savo darbo kokybiškai.
Kaip tas klaidas ištaisyti? Turbūt geriausia būtų sutelkti dėmesį ir jėgas į tai, kaip paversti kitą lyčių lygybės dešimtmetį ne tokiu liūdnu, t.y., imtis konkrečių veiksmų, kad galėtume didžiuotis progresu bent šioje srityje. Turiu kelis siūlymus:
1. Užbėgti ES už akių ir perkelti į Lietuvos teisės sistemą vis dar svarstomą direktyvą dėl šeimos ir karjeros derinimo. Pagrindinis jos akcentas – neperduodamos vaiko priežiūros atostogos (4 mėn. mamai ir 4 mėn. tėčiui) bei lankstus šių atostogų panaudojimas. Tai reiškia, kad vyrai taip pat turėtų eiti vaiko priežiūros atostogų, prižiūrėti vaikus, imtis namų ruošos, maisto gaminimo, nes dabar tai – vien moterims tenkančios užduotys.
Statistika atskleidžia, kad namų tvarkymu ir maisto gaminimu kasdien užsiima 79 proc. moterų ir tik 29 proc. vyrų. Vaiko priežiūros atostogose 2016 m. buvo 78 proc. moterų ir 22 proc. vyrų. Pasidalinus buities ir vaikų priežiūros namuose rūpesčius, moterų padėtis darbo rinkoje (karjeros, atlyginimų, galimybių požiūriu) žymiai pagerėtų. Ši nauja tvarka būtų puiki to pradžia.
2. Pabudinti iš gilaus miego Švietimo ir mokslo ministeriją, kad ši imtųsi šalinti lyčių stereotipus ugdymo ir švietimo įstaigose. Puikiai žinome, kad stereotipai nelaukia pilnametystės, jie paveikia vaikus ir jaunuolius ganėtinai anksti, jie pradeda formuoti jaunimo išankstines nuostatas, interesus, pomėgius, elgesį.
Visa tai reikalinga tam, kad darbovietėse būtų ne tik užtikrinamos, bet ir skatinamos visų darbuotojų lygios galimybės.
Atsisakant visa tai keisti, susiduriame ne tik su nelygiaverčiais santykiais šeimoje, smurtu, kitomis problemomis, bet ir su „moteriškų“ bei „vyriškų“ profesijų susiformavimu, kai merginos renkasi studijuoti humanitarinius, socialinius ir sveikatos mokslus, vaikinai – technologijos, inžinerijos, fizinius mokslus. O vėliau toks stereotipų pastūmėtas profesinis susiskirstymas iškraipo ir darbo rinką, stumdamas moteris į jos pakraščius. Juk šitai turėtų „skaudėti“ ministerijai, tiesa? Bet neskauda.
Kai ministerija bando skatinti merginas ir vaikinus rinktis netradicines moterims ir vyrams studijų kryptis ir profesijas (nes įsipareigojo valstybinės programos veiksmų plane), jai pavyksta tam atrasti tik vieną priemonę – papildyti kažkokius karjeros leidinukus informacija apie lyčių lygybės aspektą. Norėtųsi kažko daugiau – pritariate? Juk švietimas – galinga priemonė, galinti įveikti stereotipus.
Nestereotipinis karjeros konsultavimas; tiksliųjų, inžinerinių ir technologijos mokslų populiarinimas tarp mergaičių; švietimo, sveikatos, socialinių mokslų populiarinimas tarp berniukų (kad dabartinė segregacija mažėtų); pedagogų ir dėstytojų mokymai; seksualinio priekabiavimo prevencijos programos švietimo ir mokslo įstaigose – tai tik kelios paveikesnės priemonės, kurių galima imtis švietimo srityje.
3. Prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip įgyvendamos naujos Darbo kodekso nuostatos dėl lygių galimybių skatinimo darbovietėje. Nuo šiol darbdaviai, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip penkiasdešimt, privalo turėti lygių galimybių politikos priemones, taip pat – jų priežiūros mechanizmą.
Visa tai reikalinga tam, kad darbovietėse būtų ne tik užtikrinamos, bet ir skatinamos visų darbuotojų lygios galimybės. Kai darbovietė yra pritaikyta visų poreikiams, kai darbdavys imasi konkrečių priemonių, kurios padeda derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, kilti karjeros laiptais ir pan. – atsiranda mažiau kliūčių siekti karjeros aukštumų. O tų kliūčių vis dar yra – ypač moterims, norinčioms užimti vadovaujančias pareigas.
Kol kas neturime vieningos praktikos, kuria darbdaviai galėtų remtis, diegdami lygių galimybių priemones, rašydami strategijas, planuodami veiksmus ir vertindami rezultatus. Valstybinė darbo inspekcija vis dar neturi ką darbdaviams pasiūlyti ir patarti. O jau būtų laikas turėti... Taip pat būtų laikas sukurti aiškų, efektyvų ir skaidrų šios nuostatos kontrolės mechanizmą, kad gražūs žodžiai Darbo kodekse neliktų tik žodžiai.
Tokių pasiūlymų, kurie gali paspartinti lyčių lygybės progresą, gali būti dar daugiau – tai ir smurto artimoje aplinkoje mažinimas, stiprinant nukentėjusiųjų apsaugos mechanizmą ir smurto prevenciją; tai ir nuolat didėjančio moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkio mažinimas, sukuriant tam skirtą veiksmų planą; tai ir Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių programos priemonių stiprinimas, ir t. t.
Akivaizdu: jei norime, kad kitas lyčių lygybės dešimtmetis būtų sėkmingesnis – reikės padirbėti.
Donatas Paulauskas yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektorius.
