Didelė toji kaina ar maža? To klausė būrys aktyvistų, šią savaitę susirinkusių priešais Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) langus. Ten jie surengė pamoką – įsikibę į vaikiškus vežimėlius, kilo iš savo kėdžių ir ant mokyklinės lentos rašė, kokio lytinio ugdymo moksleiviams trūksta.
ŠMM ir Lietuvos realybę skiria šviesmečiai
Aktyvistų protestas taiklus – be efektyvaus ir progresyvaus lytinio švietimo ar ugdymo, jaunuoliai negauna patikimos informacijos apie apsisaugojimo priemones, todėl paauglės merginos pastoja ir gimdo, tokiu būdu iškrisdamos iš švietimo sistemos ir rizikuodamos ten niekada nebesugrįžti. Ar išgirdo šią pamoką ministerija? Iš įstaigos pastato išlėkęs ministerijos atstovas žiniasklaidoje pasirodė visai prastai – jis akcentavo, kad lytinis švietimas yra tėvų atsakomybė, todėl, supraskite, šitos problemos – ne ministerijos reikalas. Kitaip sakant, gerbiamas atstovas gimdančias paaugles pasiuntė ten, iš kur jos atėjusios.
Galvoju, gal ministerija susipainiojo ir išsiuntė ne tą darbuotoją – norėjo pasiųsti atstovą spaudai, o pasiuntė kažką iš Cinizmo reikalų skyriaus?
Galvoju, gal ministerija susipainiojo ir išsiuntė ne tą darbuotoją – norėjo pasiųsti atstovą spaudai, o pasiuntė kažką iš Cinizmo reikalų skyriaus? Mano naivumą sumalė į miltus tą pačią dieną pasirodęs ministerijos komunikacijos skyriaus pranešimas spaudai. Ten cinišku tonu kalbama taip, lyg 2007 m. Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa iš tiesų veiktų ir būtų įgyvendinama, stengiantis parodyti, kad aktyvistų priekaištai – iš piršto laužti.
Įsitikinau galutinai – Švietimo ir mokslo ministerija įsikūrusi ne A. Volano gatvėje, o kažkur toli toli paralelinėje galaktikoje. Todėl 2008 m. Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkų atlikta programos įgyvendinimo analizė, atskleidžianti, kad nėra nei sistemingo, nei nuoseklaus jos įgyvendinimo, ministeriją pasieks tikriausiai tik kokiais 2020 m.
O metų metus keliami visuomenininkų, pedagogų, ekspertų, jaunimo organizacijų ir kai kurių politikų priekaištai dėl šios programos nesėkmės greičiausiai pasieks ministerijos ausis dar vėliau. Ministeriją ir Lietuvos realybę skiria šviesmečiai. Cinizmo šviesmečiai. Kada jie praslinks? Kada ministerija pripažins, kad iki šiol nuoseklaus, sisteminio lytinio švietimo Lietuvoje nebuvo nė kvapo? Kada pagaliau nustos ignoruoti realybę, kad be lytinio švietimo visuomenė patiria skaudžias socialines pasekmes?
Vertybizacijos sūkuryje – ir lytinio švietimo klausimas
Nors ministerija ir turi sudariusi darbo grupę dėl naujos lytinio švietimo programos parengimo, ji giliai ir užtikrintai yra įklimpusi į dvasingas vertybines diskusijas, mat grupėje (ministerijos dėka) vyrauja konservatyvios organizacijos ir lytiškumo ekspertais tapę dvasininkai. Bet tai – ne naujiena.
Jau tampa įprasta, kad aktualios socialinės problemos Lietuvoje yra „vertybizuojamos“ tol, kol visiškai numarinamos darbo grupėse ir bevaisėse diskusijose.
Tai tendencija. Jau tampa įprasta, kad aktualios socialinės problemos Lietuvoje yra „vertybizuojamos“ tol, kol visiškai numarinamos darbo grupėse ir bevaisėse diskusijose. Vertybizacija – tai aktualaus socialinio klausimo pasmerkimas niekada nesibaigiančiam svarstymui ieškant jo „vertybinių sprendimų“. Nori vilkinti ir amžiams paskandinti problemą beprasmiuose ginčuose? Vertybizuok ją! Taip jau atsitiko su pagalbinio apvaisinimo, reprodukcinių teisių, partnerystės klausimais. O dabar, matau, atėjo lytinio švietimo eilė.
Nenoriu pasakyti, kad politikoje neturėtų figūruoti vertybės. Vertybizacija yra visai kas kita – tai sąmoningos pastangos sukompromituoti bet kokį klausimą ar problemą, kuri kelia nepatogumų konservatyviam pasaulėvaizdžiui, prisidengiant „vertybių“ argumentu. „Vertybės“ kabutėse todėl, kad po šiuo žodžiu dažniausiai slepiami būtent konservatyvios pasaulėžiūros politiniai interesai. Tačiau vertybės politikoje yra daug platesnė tema nei siauros grupelės konservatyvūs politiniai interesai. Todėl atskirkime tai. Kodėl šiuolaikinės visuomenės perspektyvoje, išsilavinę, sveiki ir lytiškumo klausimus išmanantys jaunuoliai, galintys atsakingai spręsti dėl savo seksualinio gyvenimo, neturėtų būti kiekvienos šiuolaikinės visuomenės ir valstybės siekiamybė ir vertybė? Logiško atsakymo nesugalvoju, nesistenkite ir jūs.
Vertybizacijos diskusijos labai dažnai atplėšia jos dalyvius nuo realios socialinės problemos esmės, nuo tos skaudžios tikrovės, kurią sukelia problema. Mėnesių mėnesius jie praleidžia diskutuodami apie jaunuolių moralines vertybes, susilaikymo kilnumą, lytiškumo ir dvasingumo santykius, kai realiai lytinis švietimas yra labai praktinė, apčiuopiama problema, kurią galima pamatuoti statistiškai ir nustatyti politinio poveikio priemones tai problemai išspręsti. Galite ir toliau kelis metus iš eilės užsidarę ministerijos kabinete taukšti apie susilaikymo vertybes ir kontracepcijos siaubus, bet realybė štai tokia. Praėjusiais metais tūkstančiui paauglių Lietuvoje teko 13,3 gimdymai. Dvigubai daugiau negu Vakarų šalyse. Lytinį gyvenimą jaunuoliai pradeda 16-17 metų, tačiau kas penktas nenaudoja jokių apsaugos priemonių. 2013 m. net pusė (53%) naujai užsikrėtusiųjų ŽIV buvo jauni, 20-29 m., asmenys.
Jaunuoliai užsikrečia lytiškai plintančiomis infekcijomis ir pastoja tikrai ne „iš idėjos“, jiems paprasčiausiai trūksta lytinio ugdymo su patikima informacija.
Jaunuoliai užsikrečia lytiškai plintančiomis infekcijomis ir pastoja tikrai ne „iš idėjos“, jiems paprasčiausiai trūksta lytinio ugdymo su patikima informacija. Kol to nėra – pasak Lietuvos moksleivių sąjungos atliktos apklausos, moksleivių informacijos šaltiniu apie lytinius santykius tampa pirmiausia internetas (socialiniai tinklai), antroje vietoje – televizija, trečioje – draugai. 60 proc. jų nepasitiki šia informacija, maždaug tiek pat (58 proc.) apie apsisaugojimo priemones nekalba ir su tėvais. Panašią situaciją atskleidžia ir abiturientų apklausa. Sociologų atlikto tyrimo „Abiturientų seksualinė elgsena ir nuostatos“ duomenimis, žinias apie lytinį gyvenimą abiturientams suteikia 18,5 tėvų ir vos 14,2 proc. mokytojų.
Tam, kad šie visi duomenys pasikeistų į gera, reikia kokybiškos, visapusiškos ir mokslu grįstos lytinio ugdymo programos, nes tokios programos gali pozityviai keisti socialinę statistiką. Susilaikymu grįstos programos tiesiog neveikia. Nes bukas moralizavimas – tai ne švietimas. Tad gal pakaks tuščiai taukšti apie „vertybes“? Nes lytinio ugdymo mokyklose reikia čia ir dabar.
