Neseniai populizmo patrankos griaudėjo prieš sprendimą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kuris neva turėjo sunaikinti mūsų valstybę, leisti V.Putinui nupirkti visą laisvą Tėvynės žemelę. Ir nesvarbu, kad užsieniečiai jau seniai gali pirkti žemę Lietuvoje. Negana to, girdėjome vertybinius šauksmus už „Lietuvą vyrai“ prieš eitynes Vilniaus Gedimino prospekte, kurios neva sunaikintų pamatines vertybes ir akimirksniu visus Lietuvos piliečius paverstų homoseksualais.
Artėjant 2016 metų Seimo rinkimams populizmo patrankos kemšasi naujais šūviais. Dalis šaulių nesikeičia.
Nepamirškime stebuklingų priešrinkiminių programų ir varžybų – kas pasiūlys didesnį MMA. Prisiminkime antiskalūninius neaiškiais finansais remtus Žygaičių žygius, kurie kaip paukščiai vos po rinkimų, kartu su dideliu žingsniu link energetinės nepriklausomybės išskrido kur šilčiau. Valstybės energetinio saugumo, švietimo, savižudybių prevencijos ir aibė kitų strategiškai svarbesnių klausimų paskendo populizmo patrankų dūmuose.
Kažkokiu stebuklingu apie tai pamiršome, lyg taip turėjo būti.
Artėjant 2016 metų Seimo rinkimams populizmo patrankos kemšasi naujais šūviais. Dalis šaulių nesikeičia. Patrankos užtaisomos teiginiais apie karo pabėgėlių grėsmę su kelialapiais į išsvajotąjį „paprastų“ žmonių rojų, kur daugiau uždirbantys baudžiami už sugebėjimą užsidirbti. Paradoksalu, bet daug metų Lietuvos politinių diskusijų padangėje dominavusi emigracijos problema sulaukė savo priešingybės – imigracijos (pabėgėlių) problemos.
Nesakau, kad emigracija nėra problema. Tačiau tai natūralus procesas visose šalyse, Lietuvai suteikęs daug teigiamų dalykų, tačiau apie juos šnekėti ne visi drįsta, ypač politikoje. Emigruodami statome kitų valstybių ekonomiką dirbdami pigiau nei vietos žmonės, mokėdami mokesčius, akcizus, o Lietuvai duoklę atiduodame čia, išleisdami uždirbtus pinigus ir realizuodami parvežtą patirtį. Manau, emigracija teigiamai paveikė mūsų mentalitetą.
Dalis politikų prieš 2012 m. Seimo rinkimus deklaravo, kad iš Lietuvos žmonės emigruoja nesustabdomai, trūksta darbo jėgos, specialistų, o sprendimų – nulis. Ir štai, pabėgėlių krizė, karo pabėgėliai beldžiasi į mūsų valstybės duris kaip niekad, prašydami ekonominio prieglobsčio, legalios integracijos su teise dirbti ir gyventi kokybišką gyvenimą.
Esame lygiavertė Europos Sąjungos dalis, tačiau viešojoje erdvėje tvyro dalies piliečių ir politikų pyktis, baimė prisiimti karo pabėgėlių integracijos atsakomybę net ir įvertinus, kiek Europos Sąjungos narystė Lietuvai davė. Esu įsitikinęs – tai egoistiškas elgesys.
Keisčiausia tai, kad karo pabėgėliai prieglobsčio Lietuvoje ir Europoje ieško jau daug metų, nelegalūs imigrantai ir anksčiau kirto sienas, o pasienio tarnybos dirbo savo darbą. Kur buvo populizmo patrankos anksčiau?
Kruvini įvykiai Paryžiuje – tai didelis iššūkis Europos vienybei, pabėgėliai jau tapatinami su teroristais, o musulmonai – su radikaliu islamu.
Primena gyvenimą Airijoje, kur kaip ekonominis emigrantas su šeima praleidau beveik 8 metus. Prisimenu psichologiškai sunkiausius paauglystės metus, kai pagal blogiausius lenkų, latvių, lietuvių pavyzdžius Airijoje atvykėliams buvo klijuojama vienoda etiketė. Kodėl pagal blogiausius pavyzdžius?
Šiandien galiu padėkoti Airijai už galimybes, išsilavinimą, draugus, su kuriais bendrauju iki šios dienos, ir patirtį, kurią realizuoti parsivežiau į Tėvynę, kur noriu nugyventi savo likusį gyvenimą.
Nes blogiausių pavyzdžių nusikalstama veika girdėjosi plačiausiai. Jeigu nusikaltėlis vienas – nusikaltėliai visi. Kelis metus jaučiausi svetimas, trūko vietinių pasitikėjimo dėl priklijuotos etiketės, nors gyvenau pagal tos šalies taisykles, gerbiau kultūrą. Galiausiai sėkmingai integravausi, išmokau kalbą, studijavau, savaitgaliais dirbau, viskas buvo gerai. Šiandien galiu padėkoti Airijai už galimybes, išsilavinimą, draugus, su kuriais bendrauju iki šios dienos, ir patirtį, kurią realizuoti parsivežiau į Tėvynę, kur noriu nugyventi savo likusį gyvenimą.
Tautiečiai, mes pamirštame – nesenai negalėjome kiaurai kirsti Europos Sąjungos sienų, nesudėtingai emigruoti į vakarus, kad turime šimtus tūkstančių emigravusių ir save kitose šalyse integravusių lietuvių, bet apie tuos, kurie ieško geresnio gyvenimo belsdamiesi į mūsų valstybės duris kalbėti nenorime. Kodėl?
Ar mes, lietuviai, tikrai skiriame karo, ekonominius pabėgėlius nuo nelegalių imigrantų? Islamą nuo radikalių džihadistų? Ar sienų statymas, etikečių klijavimas yra išeitis?
Europos politiniai radikalai kruvinojo penktadienio įvykius Paryžiuje sieja su pabėgėlių krize, klijuoja etiketes visiems už vieną. Sėdami baimę politiniai radikalai kala politinį kapitalą savo reitingams. Kyla ultraradikalaus Europos Parlamento sparno veido Marine La Pen reitingai. Lenkijos valdžia priėmė skubotus, manau, daugiau emocijomis paremtus sprendimus. Ar tai gerai Europos vienybei – spręsti jums.
Tam tikrų politikų, dalies visuomenės nuomonė apie karo pabėgėlius, ekonominius migrantus ar apskritai žmones su kitokia nuomone remiasi į pačius blogiausius įmanomus pavyzdžius, kurių turi visos šalys, religijos, rasės ir t.t. Negalime sau leisti prabangos kiekvieną musulmoną vadinti teroristu, kiekvieną karo pabėgėlį – grėsme, vertinti žmones pagal odos spalvą, tautybę, seksualinę orientaciją ar apskritai klijuoti etiketes visiems už vieną. Sienų statymas – ne išeitis.
Žinoma, visur reikalinga kontrolė ir maksimali neigiamų valstybei pasekmių prevencija. Tai yra kompetentingų struktūrų darbas, iš kurių būdami Lietuvos Respublikos piliečiais tikimės maksimalaus rezultato.
Populizmo patrankos nuosekliai taikosi į plačiai visuomenei emociškai jautriausias temas. 2016 metai Europai bus didelis emocijų ir racionalaus mąstymo išbandymas.
Jeigu vietoje diskusijų ir sprendimų ieškojimo dėl valstybės raidos procesų uostysime populizmo patrankų dūmus – ilgą laiką praleisime trypčiodami vietoje ir stebėsime, kaip visapusiškai vystosi sprendimų ieškančios šalys.
Donatas Smailys yra TS-LKD Tarybos narys, TS-LKD Jaunimo bendruomenės vicepirmininkas
