Baudžiamojo proceso tikslas yra greitai ir išsamiai ištirti padarytą nusikalstamą veiką ir teisingai bei motyvuotai nubausti asmenį, jeigu byloje surinkta pakankamai jo kaltės įrodymų. Siekiant šio tikslo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu taikomos kardomosios priemonės. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nurodytų kardomųjų priemonių paskirtis – užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, be to, jos atlieka ir prevencinę funkciją – padeda užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
BPK įtvirtintos aštuonios bendrosios kardomosios priemonės, iš kurių švelniausia – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš savo gyvenamosios vietos be pareigūnų, prokuroro ar teismo žinios, o griežčiausia – suėmimas. Suėmimo esmė ta, kad asmuo nustatytą laikotarpį sulaikomas ir izoliuojamas nuo visuomenės, nusiunčiant jį į įkalinimo įstaigą. Taigi savo esme suėmimas yra artimas laisvės atėmimo bausmei, todėl teismai, taikydami šią priemonę, turi griežtai laikytis BPK reikalavimų ir kiekvienu atveju būti išmintingi, įvertindami poreikį ją skirti.
Pagrindinė taisyklė yra ta, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos, asmenį pripažinus kaltu, jam gali būti paskirta griežtesnė negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, teismas, skirdamas suėmimą, turi nustatyti ir patikimais bylos duomenimis pagrįsti bent vieną iš trijų suėmimo pagrindų. Pagrindu suimti asmenį gali būti manymas, kad, būdamas laisvėje, jis pasislėps nuo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Šiam pagrindui nustatyti teismų praktikoje reikšmės turi įtariamojo ar kaltinamojo socialinė padėtis, jo ryšiai su laisvėje esančiais asmenimis, taip pat galimi ryšiai su užsienyje gyvenančiais asmenimis, kurie galėtų palengvinti slapstymąsi nuo teisėsaugos pareigūnų. Antrasis pagrindas yra manymas, kad būdamas laisvėje asmuo gali trukdyti baudžiamajam procesui, pavyzdžiui, bandydamas paveikti liudytojus pakeisti parodymus, neatvykdamas į apklausas, teismo posėdžius. Suėmimas tam tikrais atvejais atlieka ir prevencinę funkciją, todėl šios kardomosios priemonės taikymo pagrindas gali būti ir pagrįstas manymas, kad asmuo, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus. Šis pagrindas teismų praktikoje paprastai nustatomas tada, kai asmuo jau anksčiau ne kartą buvo teistas arba kai naujai inkriminuojamo nusikaltimo pobūdis rodo, kad asmens pragyvenimo šaltinis buvo būtent nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, asmuo įtariamas ar kaltinamas prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, dalyvavimu organizuotos grupės veikloje ir pan.).
Tais atvejais, kai asmuo laikosi švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygų – atvyksta šaukiamas į teismą, nesislapsto, nedaro jokio neleistino poveikio liudytojams ar nukentėjusiesiems, nepadaro naujų nusikalstamų veikų ar nėra jokių patikimų požymių, kad rengiasi tą padaryti, paprastai jam skiriamos švelnesnės, neretai kelios kardomosios priemonės. Tokia Lietuvos teismų praktika atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) pastaruoju metu formuojamą praktiką, pagal kurią suėmimas turi būti laikomas kraštutine kardomąja priemone ir taikomas tik tada, kai yra patikimų duomenų, kad švelnesnės kardomosios priemonės yra nepakankamos baudžiamojo proceso tikslams pasiekti.
Kardomųjų priemonių paskyrimo ar pakeitimo klausimas gali būti sprendžiamas įvairiose baudžiamojo proceso stadijose: ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, priimant teismo nuosprendį ar nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Paprastai tais atvejais, kai asmuo laikosi jam dar ikiteisminio tyrimo metu paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų, teismo nuosprendžio paskelbimo metu ar nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo keisti kardomosios priemonės į suėmimą, net jeigu nuosprendžiu paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis EŽTT išaiškinimais, jau kelerius metus formuoja praktiką, pagal kurią kaltinimas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, už kurį gresia griežta laisvės atėmimo bausmė, padarymu pats savaime, nesant kitų pagrindų, nelaikytinas pakankamu pagrindu suėmimui taikyti.
Dovilė Murauskienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė, Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto doktorantė.
