Taip, dabar jau tikrai suprantu šio nusikaltimo svorį, koks tai skandalas per pirmuosius metus darbo Seime pakeisti dvi frakcijas – kokia buvo to kaina mokesčių mokėtojams, kaip buvo pažeisti įstatymai, kaip nukentėjo šios valstybės autoritetas Vakarų sąjungininkų akyse.
Juk nesvarbu, kad nieko nepažeidžiau, tai niekam nieko nekainavo ir niekas nenukentėjo – išskyrus valdančiųjų savivertę, už kurią jie tikrai su kaupu atlygino išmesdami mane iš visur kur leido – ir kur neleido – Seimo Statutas. Svarbu, kad buvo labai faina tyčiotis – nes juk nieko nėra smagiau kaip tyčiotis.
Nesvarbu, kad toje patyčių bangoje nuskendo dėmesys vienai svarbiausių reformų šioje valstybėje nuo Nepriklausomybės atgavimo. Reforma, dėl kurios žmonės šalo prie Seimo lygiai prieš metus, dėl kurios dešimtys tūkstančių degė žvakutes Lietuvos – ir kitų šalių – miestų aikštėse.
Žvakutės už kiekvieną vaiką padėjo padaryti tai, kas realiai – gyvai – nulems šios valstybės kokybę, nes užtikrins (arba ne) jos vaikų saugumą, ir tuo būdu suformuos (arba ne) visuomenę, kurioje nebebus norma engti silpnesnio, tyčiotis iš pažeidžiamo, smurtauti prieš moterį ir vaiką, nes esi stipresnis, smurtauti prieš darbuotoją, nes gali, smurtauti prieš save, nes nekenti savęs ir viso pasaulio. Būtent ši vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, ne pertvarka, bet realus sistemos kūrimas nuo pamatų yra tikroji šeimos politikos pradžia.
Nes tą skausmo paženklintą žiemą sėdėdama vakarais su būriu žmonių iš nevyriausybinių organizacijų, teisėsaugos institucijų, ministerijų ir tarnybų, sudėjau į šitą įstatymą tai, ko iki šiol nebuvo mūsų valstybėje. Gebėjimą pamatyti gresiančios nelaimės požymius, kai jie tik atsiranda, mokėjimą tiksliai diagnozuoti šeimos problemas, žinojimą kaip efektyviai padėti ir visų pirma – įpareigojimą prisiimti asmeninę atsakomybę ir PAMATYTI bei IŠGIRSTI vaiką.
Visi kalbėjo, kaip reikia šiai valstybei pokyčių, kaip reikia žmonių, kurie prisiimtų atsakomybę ir ateitų daryti to, ką išmano. Ir vienas iš pokyčių, kurių mums verkiant reikėjo – išmokti apsaugoti Lietuvos vaikus. Šis poreikis atsirado ne nuo šulinių Lietuvos, o nuo kur kas seniau, nes per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius mes sugebėjome leisti nužudyti beveik 600 vaikų.
Bet kai matau, kokia nesvarbi tapo Matuko reforma, kuri tik prasideda ir kurios metu vyksta kova kiekvienoje savivaldybėje laužant blogus įpročius ir sunkiai kuriant naujus, aš prarandu viltį, nes nėra paramos, palaikymo, objektyvaus domėjimosi, supratimo, kurių taip gyvybiškai reikia.
Ir mes realiai galime pralaimėti tą sunkią kovą, nes, vietoje susitelkimo, turime susiskaldymą, vietoje esmės, matome smulkmenas, o vietoje noro spręsti, tvarkyti, kurti – tik begalinį, kaip niekad per metus užaugusį, atsigavusį su dviguba jėga, nepasotinamą troškimą įkąsti, pažeminti, pagauti bent menkiausią judesėlį ne pagal standartą – ir už tai sutrypti. Kam kurti, kai gali griauti?
Man nėra nieko baisiau kaip baimės paralyžiuoti žmonės. Kaip skęsti aklinoje, pykinančioje baimės tamsoje, kai bijai kalbėti, daryti, būti – nes kiekvieną sekundę bijai patyčių lavinos. Bet paskendau.
Man nėra nieko baisiau kaip baimės paralyžiuoti žmonės. Kaip skęsti aklinoje, pykinančioje baimės tamsoje, kai bijai kalbėti, daryti, būti – nes kiekvieną sekundę bijai patyčių lavinos. Bet paskendau. Ėmiau bijoti. Nesvarbu, kad žinau, jog kolegos, bendražygiai, bendraminčiai ir visai nepažįstami nesupranta, kaip galiu bijoti, kai žinau, kad mano įstatymų projektai ir pataisos, ginantys smurto ir skurdo aukas, yra teisingi ir reikalingi. Aš bijau, kad nesugebėsiu jų apginti, nes turėti savo nuomonę, nes naudotis pasirinkimo laisve, nes sakyti tiesą tapo taip sunku. Nes nebėra noro stiebtis į šviesą. Ir gyventi be pykčio.
Prieš daug metų skaičiau Oskaro Vaildo Doriano Grėjaus portretą, bet nesitikėjau, kad teks pamatyti jį gyvai. Kaip gražų, šviesų veidą subjauroja patyčios, panieka, pasitenkinimas žeminant, kaip tokia gyvybiškai būtina demokratinei valstybei kritika, faktų analizė ir tiriamoji žurnalistika tapo nežabotu pasimėgavimu savo galia įminant į purvą tikrai ar tariamai nusikaltusį žmogų, aidint trolinimo malonumą atradusios minios ovacijoms.
Aš esu viena iš tų į purvą įmintų gyvų žmonių, kurių pažeminimu nuomonės lyderiai lengvabūdiškai moka už savo populiarumą. Ir ta metamorfozė – iš laisvės ir pilietiškumo šauklio į Didįjį Trolį man buvo vienas skausmingiausių šių metų įvykių. Ne tik dėl to, kad praradau viltį, jog Lietuva kada nors išlips iš patyčių liūno, ne tik dėl to, kad galiausiai supratau kokia nesvarbi yra tiesa, jei ji nėra skandalinga ar šmaikšti. Tiesiog žiauriai liūdna, kad taip lengvai pasirenka tamsiąją pusę tie, į kuriuos žiūrėjai su tokia viltimi.
Išmokau, kad ne lygis prašyti nesityčioti, kad prašymas įsigilinti ir suprasti priimamas kaip silpnumas, nes tiesa paskendo patyčių jūroje ir nuomonės lyderiams tiesiog nebeįdomi. Išmokau, kad tapęs politiku pasirašai nematomą kaltės deklaraciją – esu kaltas, labai kaltas, ir blogas by default. Kur kas geriau dabar suprantu medikus, kurie „visi yra kyšininkai“, valstybės tarnautojus, nes „visi biurokratai yra bukapročiai tinginiai“ ir daugybę kitų visuomenės grupių, kurios aptarnauja mūsų visuomenę ir nenusipelno asmeninių pasiekimų vertinimo, o tik aklo pykčio ir pasmerkimo, nes šiai visuomenei skauda. Ir ši visuomenė labai sunkiai mokosi prisiimti atsakomybę.
Užtat toks gyvybiškai svarbus yra Lietuvos medikų sąjūdis. Užuot visi emigravę ten, kur mediko atlyginimas adekvatus, o įžeidinėjimai nėra duona kasdieninė jie nepaisė stigmos ir neužsidarė neapykantoje. Jie susibūrė, susivienijo – ne tik su kolegomis, bet ir su pacientais, ir prisiėmė atsakomybę už pokyčių skatinimą. Mes galime ir norime dirbti, tačiau reikalaujame, kad nebūtų žeminamas mūsų orumas. Summa summarum tokia jų žinia.
Mažais žingsneliais į tą pačią pusę juda akademinė bendruomenė. Nežinau, ar per drąsu svajoti, kad visa mūsų visuomenė didele balta banga pajudės savo orumo apsaugos link – atsisakys generalizuotos neapykantos visiems, kuri visų pirma nudegina mus pačius, atsisakys aklo smerkimo ir pasirinks žinojimą, domėjimąsi faktais ir konkrečias idėjas, išdrįs vietoje kolektyvinės neatsakomybės ir griovimo pasirinkti asmeninę atsakomybę ir kūrimą. Išdrįs pajudėti link gyvenimo be pykčio.
PS. Mano naujametinis pažadas sau toks ir yra. Nepasiduoti pykčiui ir neišsigąsti. Ir išdrįsti dirbti toliau. Nes vilties reikia. Negalima be vilties.
Dovilė Šakalienė, Seimo LSDP frakcijos narė
