Naujausi „Transparency International“ gyventojų apklausos duomenys rodo, kad kas antram gyventojui per 2010–2014 m. teko asmeniškai „atsilyginti“ gydytojui už sveikatos priežiūros paslaugas.
Kodėl atsiranda šešėliniai mokėjimai medicinoje? Žmonės nori gauti geriau (kokybiškesnį gydymą), greičiau („apeiti“ eiles) ir daugiau (papildomų paslaugų). Už visa tai pacientai yra linkę susimokėti. Ir susimoka. Vieni mokėjimai yra šešėliniai, kai mokama daktarui „į kišenę“, o kiti – legalūs, kai sumokama į įstaigos kasą.
Žmonės nori gauti geriau (kokybiškesnį gydymą), greičiau („apeiti“ eiles) ir daugiau (papildomų paslaugų).
Šiuo metu galiojantys teisės aktai iš esmės leidžia pacientui tam tikrais atvejais prisimokėti už brangesnes medicinos paslaugas, medžiagas, procedūras.
Problema ta, kad nėra aiškiai reglamentuota, ką reikėtų laikyti brangiau kainuojančia paslauga, dėl to vienos įstaigos priemokos reikalauja, kitos – ne. O pacientai, nesuprasdami tvarkos, nukenčia, arba pasirenka sumokėti gydytojui „į kišenę“. Sutvarkyti šią problemą delsiama.
O delsti nėra ko. Sveikatos apsaugos paslaugų ir lėšų joms finansuoti poreikis kasmet nuolat auga: sensta visuomenė, atsiranda vis brangesnių technologijų. Tuo pat metu mažėja darbingo amžiaus gyventojų, kurie moka sveikatos draudimo įmokas. Turėsime dvigubą šoką: poreikiai auga, galimybės – mažėja.
Todėl į sveikatos finansavimą būtina pritraukti privačių lėšų. Tokia praktika paplitusi daugelyje Europos šalių (Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Belgijoje ir kt.), čia valstybė ir pacientas dalijasi sveikatos priežiūros išlaidas. Tam tikras paslaugas ar dalį paslaugos kainos apmoka valstybė, o dalį paslaugų išlaidų padengia pats pacientas.
Be to, pacientai ne tik draudžiasi privalomu sveikatos draudimu, bet ir papildomai – privačiu sveikatos draudimu. Rūpintis savo sveikata ir finansiškai prie jos prisidėti yra normali kitų šalių praktika. Dėl to tose šalyse ir pacientai labiau patenkinti paslaugų kokybe, ir gydytojai pakankamai uždirba, ir kyšininkavimas nėra paplitęs.
Tai leis tvarkytis tiek su finansavimo trūkumu, tiek su kyšiais. Tereikia aiškiai reglamentuoti, kokiais atvejais žmonės gali legaliai prisimokėti už kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas. Pavyzdžiui, už kito diagnostikos, gydymo metodo ar procedūros pasirinkimą (pvz., venų operacija chirurginiu būdu arba lazeriu), patogesnį laiką (pvz., jei pacientas pageidauja paslaugą gauti jam priimtinu laiku, o ne pagal bendrą eilių grafiką), brangesnes medicinos priemones ir vaistus bei kitas papildomas paslaugas (pvz.: individuali slauga, vienvietė palata).
Būtina tikslinti teisės aktus, kad žmogui būtų aišku, kokias paslaugas finansuoja valstybė, o už kokias ir kiek jis gali susimokėti pats.
Ką tai duotų?
Pirma, aiški tvarka leistų žmonėms paprasčiau legaliu būdu prisimokėti už aukštesnės kokybės paslaugas, dėl to sumažėtų kyšininkavimas ir padidėtų sveikatos sistemos skaidrumas. Pacientams už paslaugą sumokėjus tiesiai į įstaigos kasą, sumažėtų paskatos papildomai mokėti gydytojui „į kišenę“. Svarbu, kad pacientas suprastų, už ką jis sumokėjo ir už ką jis neturėtų mokėti dar kartą.
Svarbu, kad pacientas suprastų, už ką jis sumokėjo ir už ką jis neturėtų mokėti dar kartą.
Antra, tai leistų pritraukti papildomų lėšų į sveikatos sistemą, kuriuos būtų galima skirti paslaugų kokybei gerinimui ir medicinos personalo atlyginimų, kurie yra vieni mažiausių Europoje, didinimui.
Trečia, padidėtų konkurencija tarp gydymo įstaigų. Įstaigos tarpusavyje konkuruotų paslaugų kainomis ir geresne kokybe.
Kas trukdo tai padaryti? Politinio ryžto stoka. Baiminamasi sukelti pacientų nepasitenkinimą. Politiniu lygmeniu nedrįstama pripažinti to, ką subrendusi visuomenė jau seniai suprato – „nemokama medicina” nėra „nemokama”.
Gyventojai nori geresnių paslaugų. Tad, jei permainų nebus, toliau turėsime „nemokamą“ mediciną su ilgomis pacientų eilėmis, mažiausiais gydytojų atlyginimais ir bene prasčiausiai vertinama (Euro Health Consumer Index 2015 m. tyrimas) sveikatos apsaugos sistema Europoje.
Dovilė Sujetaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
