Tačiau per pastaruosius trejus metus Europa, tuo pačiu ir Lietuva, patyrė didžiausią masinį žmonių judėjimą nuo Antrojo pasaulinio karo. 2021 m. vasarą dėl migrantų srauto pasienyje su Baltarusija visoje šalyje susidarius krizinei situacijai, paskelbta ekstremali padėtis. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. pirmą kartą per Lietuvos atkurtos valstybės istoriją pasiektas dienos nelegalių migrantų rekordas – 289 asmenys iš Afrikos, Artimųjų Rytų ir Azijos.
2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas Ukrainoje sukėlė neregėto masto antrą pabėgėlių bangą, kurią sudarė nuo karo besitraukiantys ukrainiečiai, pagrinde moterys su vaikais, kurių daugumai suteiktas prieglobstis, remiantis ES laikinąja apsaugos direktyva, kuri reiškė galimybę patekti į darbo rinką, naudotis medicinos paslaugomis ir įgyti išsilavinimą.
Ukrainos pabėgėlių apsaugos schema ES pratęsta iki 2025 metų kovo mėn. Migracijos departamento duomenimis, šiai dienai ukrainiečių pabėgėlių skaičius Lietuvoje siekia 84 997 tūkstančius asmenų. Jeigu bent pusė šių pabėgėlių liks gyventi Lietuvoje, jie sudarys trečią skaitlingiausią tautinių mažumų grupę Lietuvoje.
Pastarųjų metų migracinės ir geopolitinės krizės gali kartotis, kas reiškia, kad artimiausiais dešimtmečiais migracija į Europą, tuo pačiu ir į Lietuvą intensyvės, todėl svarbu pabrėžti, kad daugės žmonių negimusių Lietuvoje skaičiai. O tai savo ruožtu verčia ieškoti sprendimų, kurie užkirstų kelią ilgalaikiams neigiamiems migracijos padariniams.
Siekiant valdyti migraciją, būtina užtikrinti ne tik migracijos, bet ir integracijos politikos veiksmingumą. Pastaroji tiesiogiai susijusi ne tik su imigrantų, bet ir su Lietuvos autochtonėmis tautinėmis mažumomis. Autochtoniškumas įprastai paaiškinamas kaip etninės grupės sąsaja su šalies teritorija, kurioje jie gyvena ir su kuria susiję savo kilme.. Taigi, kilmė arba atsiradimo šalyje priežasties požymis leidžia išskirti autochtonus ir į šalį naujai atvykusius imigrantus.
Tautinės mažumos Lietuvoje - svetimos ar savos?
Kaip skelbia žiniasklaida, š. m. kovo 23 d. apie tūkstantį žmonių Vilniuje protestavo dėl tautinių mažumų mokyklų padėties. Nurodoma, kad protestas prasidėjo Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Vėliau eisena pajudėjo Gedimino prospektu link Vinco Kudirkos aikštės, prie Vyriausybės, ir baigėsi Simono Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros, kur buvo surengtas mitingas dėl „radikalus tautinių mažumų mokyklų reformavimo“ vykdymo Lietuvoje.
Protestas vyko šeštadienį, todėl, galimai, jokios politikų ar už Lietuvos švietimą atsakingų asmenų reakcijos nebuvo. Neaišku ir tai, kodėl mitingas surengtas Daukanto aikštėje, o ne Andriaus Volano gatvėje, kur randasi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, atsakinga už švietimo politikos formavimą Lietuvoje. Galimai organizatoriai nežino kas Lietuvoje atsakingas už švietimo politiką arba priešingai, tikslingai pasirodė Daukanto aikštėje primindami Prezidentui neišpildytus pažadus.
Atsakingų politikų reakcijos nebuvo sulaukta ir pirmadienį. Galimai dėl pirmadieninių darbų gausos, tarp kurių tūkstantinės minios, kurią sudarė Lietuvos piliečiai, protestas buvo nurašytas kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininko Waldemaro Tomaszewskio rinkiminė kampanija.
Mitingo fakto politinis ignoravimas rodo, kad tautinių mažumų klausimai iki šiol nėra kitų partijų ar net kitų tautinių mažumų kilmės politikų interesų atstovavimo ar politinės darbotvarkės lauke. Tokiu būdu, tautinių mažumų problematika toliau marginalizuojama, pervertinant ir tapatinant ją vien su W.Tomaszewskio vaidmeniu ir politiniais interesais.
Tiesa, mitingą organizavo Lietuvos lenkų sąjunga, todėl daugumą protesto akcijos ir mitingo dalyvių sudarė lenkų kilmės tautinių mažumų atstovai. Oficialiame kvietime dalyvauti proteste skelbta, kad nepritariama svarstomam tautinių mažumų švietimo modelio pokyčiui, didinant dalykų, kurie būtų mokomi lietuvių k. skaičių ir lietuviškų klasių steigimui mokyklose, kurių ugdymo kalba yra ne lietuvių.
Prieš eitynes, VšĮ „Ukrainos namai“ išplatino pareiškimą, kuris buvo paskelbtas Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės svetainėje dėl Vilniuje organizuojamo mitingo „tautinių mažumų švietimui apginti“, kviečiant Lietuvos ukrainiečius, taip pat laikinai gyvenančius Lietuvoje Ukrainos piliečius, susilaikyti nuo dalyvavimo šiame renginyje ir nuo jo atsiriboti, kadangi „kviečiant į savo renginį, organizatoriai nurodo, kad kalba ir ukrainiečių vardu, nors su jokia Lietuvos ukrainiečių bendruomene tai nebuvo derinta ir, kad ukrainiečių bendruomenei nėra priimtinas jų įtraukimas į politines spekuliacijas, kurių tikslas, panašu, priešinti tautines bendrijas su valstybe, kurioje jie gyvena “.
Šioje vietoje galima tik pastebėti, kad oficialiame mitingo organizatorių pranešime neužsimenama apie ukrainiečius. Nėra ir oficialaus pranešimo dėl mitingo organizavimo Tautinių mažumų departamento svetainėje, tad galimas neviešas spekuliavimas ukrainiečių švietimu Lietuvoje ne jų vardu susilaukė iš jų neparamos, o priešingos reakcijos. Darytina prielaida, kad tokią ukrainiečių bendruomenės reakciją galėjo išprovokuoti tai, kad mitinge buvo ginama ir mokyklų, kurių ugdymo kalba yra rusų, ateitis arba tai, ką parodo tarptautinių tyrimų išvados, kad naujai atvykusios į šalį etninės grupės kurį laiką jaučiasi nesaugiai ir elgiasi labai apdairiai ir net nuolankiai, taip siekdami užtikrinti valdžios palankumą savo grupei.
Autochtonų atveju šį situacija atrodytų kiek kitaip. Garsus amerikiečių sociologas ir antropologas Pierre L. van den Berghe yra atkreipęs dėmesį, kad autochtonai, gyvenantys apibrėžtoje teritorijoje asimiliuojasi kur kas rečiau, negu imigrantai ar geografiškai išsisklaidžiusios etninės grupės.
Tačiau, nors autochtonai gali sukelti daugiau nepatogumų reikalaudami sau specialių sąlygų, jie yra moderniosios valstybės ir senosios Lietuvos tęstinumo palikimas. Nepripažindami Lietuvos autochtoninių tautinių mažumų, tarp kurių dažniausiai laikytini Lietuvos karaimai, totoriai, žydai, rusėnai, lenkai, vokiečiai ir romai, atsisakome ne tik pretenzijų į Lietuvos kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės subjektiškumo paveldėtoją, kas labai patiktų Lukašenkos režimui ir jų konstruojamam istorijos naratyvui, bet ir neužbėgame už akių ir galimai tarptautinei nesantaikai bei politiniam manipuliavimui Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų pagrindu.
Todėl turėtume iš anksto įstatymiškai subalansuoti ne tik titulinės tautos ir mažumų galimas įtampas, bet ir Lietuvoje gimusių bei naujai į šalį atvykusių etninių grupių teises.
Neišmoktos pamokos ir pasiūlymai ateičiai
Iš to kas išdėstyta akivaizdu, kad neturėdami kompleksinės tautinių mažumų politikos koncepcijos, suderintos su migracijos bei integracijos politikomis, neturėsime nei tautinių mažumų įstatymo, nei veiksmingos integracijos.
Tendencijos rodo, kad konceptualiai ir argumentuotai nepergalvojus šių klausimų politiniame lygmenyje ir viešajame diskurse, mes ne tik nesugebėsime atliepti ką tik patvirtintos Lietuvos pažangos strategijos Lietuva2050 nuostatos dėl Lietuvos daugiakultūrės tradicijos tęstinumo ir užtikrinimo, bet ir neužkirsime kelią pasikartojančioms tautinių mažumų nepasitenkinimo bangoms ar krizėms.
Todėl labai svarbu, kad sprendimai dėl Lietuvos tautinių mažumų problemų būtų kompleksiniai ir pagrįsti įstatymais, priimami remiantis įrodymais ir konsultuojantis su bendruomenėmis, ir kas svarbiausia – Lietuvoje, o ne kur kitur.
