Dažniausiai cituojama informacija nurodo nuolatinių gyventojų skaičių, tačiau nuolatinis gyventojas nėra tas pats, kas Lietuvos pilietis.
Remiantis Valstybės duomenų valdymo agentūros (būtent juos duomenys yra cituojami) apibrėžimu, nuolatiniai Lietuvos gyventojai yra „asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ataskaitiniu laikotarpiu yra Lietuvos Respublikoje“. Tai reiškia, kad į šį skaičių įtraukiami ne tik Lietuvoje gyvenantys Lietuvos piliečiai, bet ir užsieniečiai, turintys nuolatinius ar laikinus leidimus gyventi Lietuvoje.
Darbo migrantai neatspindi augimo
Pavyzdžiui, 2023 m. Lietuvoje gyveno apie 222 tūkst. užsieniečių, iš kurių didžioji dalis (53%) turėjo leidimus gyventi darbo pagrindu. Daugiausia leidimų buvo išduota vilkikų vairuotojams, kurie, dažnai, Lietuvoje nuolat negyvena, nes arba būna kelyje, arba grįžta pas savo šeimas į užsienį. Lietuvos ekonomikai augant ir susiduriant su didėjančiu darbuotojų trūkumu, jau daugiau nei dešimtmetį nuolat auga darbo migrantų iš ne ES šalių skaičius.
Tai nėra gera tendencija. Pirmiausia, didžioji dalis užsieniečių (~90%) turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje ir jie atvyksta čia daugiausia užsidirbti (dažniausiai kaip vilkikų vairuotojai ar statybose). Uždirbtus pinigus jie dažnai siunčia atgal į savo šalis, todėl šios lėšos nepadeda tiesiogiai augti mūsų ekonomikai.
Be to, šie žmonės neprisideda prie demografinių problemų sprendimo Lietuvoje. Jie taip pat nedalyvauja šalies gynybos stiprinime, nacionaliniuose sporto pasiekimuose, valstybės valdyme ar kituose su šalies piliečių gerove susijusiuose dalykuose, nes tokiose srityse dalyvauja tik Lietuvos piliečiai.
Imigracija tik maskuoja demografinę krizę
Deklaruojamas didėjantis nuolatinių gyventojų skaičius iš tiesų atspindi tik tai, kad verslas sprendžia savo darbo jėgos trūkumo problemas, atsiveždamas darbuotojus iš užsienio. Tačiau valstybė šiuo metu nesiima spręsti ilgalaikių demografinių iššūkių, kurie išlieka dideli ir reikalauja ilgalaikių sprendimų.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuva neteko apie 0,5 mln. gyventojų dėl emigracijos ir dar apie 0,3 mln. dėl neigiamo natūralaus prieaugio (kai mirtingumas viršija gimstamumą). Pavyzdžiui, 1995 m. Lietuvoje gimė 42,4 tūkst. kūdikių, o 2023 m. šis skaičius sumažėjo iki 20,6 tūkst.
Demografinė krizė atsispindi rinkėjų skaičiuje
Šių pokyčių poveikis matomas ir rinkimų teisę turinčių gyventojų skaičiuje. Grafike pateikti duomenys yr iš Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiamų rinkėjų aktyvumo duomenų lentelių.
Grafikas rodo, kad rinkėjų skaičius (t. y. suaugusių Lietuvos piliečių, gyvenančių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) didėjo iki 2007 m. Po to skaičius pradėjo sparčiai mažėti ir, remiantis prognozėmis, tikėtina, kad mažėjimas tęsis ateityje.
Kodėl? Todėl, kad prieš nepriklausomybės atkūrimą aukštas gimstamumo lygis (ir teigiamas natūralus prieaugis) nuolat papildydavo rinkėjų skaičių po 18-kos metų, kai šie asmenys įgaudavo rinkimo teisę. Tačiau dėl neigiamo gyventojų prieaugio po nepriklausomybės atkūrimo, šis skaičius nuo 2007 m. (1989 + 18 = 2007) pradėjo mažėti ir to mažėjimo tendencija tęsiasi.
Rinkėjų skaičius ir toliau sparčiai mažės, nes jau daugiau nei 30 metų Lietuvoje fiksuojamas neigiamas natūralus gyventojų prieaugis. Situacija nuolat prastėja. Jei apie 1990 m. natūralus prieaugis dar buvo arti nulio, tai pastaraisiais metais vidutinis neigiamas natūralus prieaugis siekia apie -20 tūkst. gyventojų per metus, ir ši neigiama tendencija vis gilėja.
Spręsime ar toliau nyksime?
Išvada labai paprasta: nesižavėkite skelbiamomis naujienomis apie gyventojų skaičiaus augimą. Demografinė krizė niekur nedingo – ji tik gilėja. Ir ji toliau gilės, jei neįgyvendinsime galbūt sudėtingų, bet ilgai vilkintų ir būtinų, pokyčių mūsų imigracijos ir integracijos politikoje.
Šiuose rinkimuose, kiek suprantu, sprendimus demografijos srityje siūlo tik Lietuvos žaliųjų partija. Kitos partijos toliau siūlo atidėlioti ir leisti problemoms kauptis. O jūs – ko norite? Spręsti mūsų valstybės didžiausią krizę ar toliau apsimetinėti, kad viskas gerėja?
