Dr. Svajūnas Plungė. Pažvelkime į veidrodį, antraip siųsime Putinui pergalės sveikinimus

Mūsų nesugebėjimas pažvelgti į veidrodį yra Putino ir visų kitų kruvinų autoritarinių režimų stiprybė. Šie režimai nieko reikšmingo nesukuria, tačiau turi nesustojančias pinigų upes, tekančias iš demokratinių valstybių.
Dr. Svajūnas Plungė
Dr. Svajūnas Plungė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šie pinigai finansuoja bombas, skrendančias ir krentančias ant Ukrainos žmonių, tankus su „Z“ ženklais, taip pat sumoka vienkartinę išmoką – 20 tūkst. eurų už kontrakto pasirašymą ir 4,6 tūkst. eurų per mėnesį už tarnybą kiekvienam „orkui“, o 63 tūkst. eurų išmokama žuvusiojo žmonai. Visa tai yra mūsų pinigai.

Konservatorių partijos rinkimų programoje džiaugiamasi, kad Lietuva pasiekė „visišką nepriklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių – „trijų nulių zona“: 0 rusiškų dujų, 0 rusiškos naftos, 0 rusiškos elektros. 2022 m. balandį Lietuva tapo pirmąja Europoje, visiškai atsisakiusia rusiškų dujų ir naftos, o gegužę – elektros importo.“ Tačiau realybė yra kitokia.

Kokia yra realybė?

Naftos vartojimas ir importas Lietuvoje būtent šios Vyriausybės valdymo metu (2020–2023 m.) padidėjo papildomais 500 tūkst. litrų per dieną. Kitaip tariant, jei 2020 m. Lietuvai reikėjo apie 172 traukinio cisternų naftos per dieną, tai 2023 m. – jau 180. Ir šis traukinys toliau ilgėja, nes mūsų šalis nesiima jokių reikšmingų priemonių tam sustabdyti.

Mes žinome iš kur ateina ta nafta. Didžiausi eksportuotojai yra Saudo Arabija (pagrindinė islamo ekstremistų rėmėja), Rusija, Irakas, Iranas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Nigerija, Kuveitas, Kazachstanas ir Venesuela. Visos šios šalys yra kruvini autokratiniai režimai, kuriuos išlaikome savo pinigais – vien 2022 m. už naftos importą sumokėjome 5,5 mlrd. eurų, o už viso iškastinio kuro importą tais metais – apie 14 mlrd. eurų.

Ir tikrai nesvarbu, kuriai konkrečiai šaliai mes sumokėjome tuos 14 mlrd. eurų, nes iškastinio kuro rinka yra globali. Jei mes nusipirkome naftą, dujas ar anglis iš globalaus „puodo“, tie, kas tą puodą pildo – Putinas ir kiti kruvini diktatoriai – gavo mūsų pinigus. Jų režimai išsilaiko tik iš iškastinio kuro eksporto.

Realybė tokia, kad nepaisant sankcijų, šešėlinių flotilių tanklaiviai ramiai plaukioja vandenynuose, gabendami naftą ten, kur jos reikia. Skaičiuojama, kad Rusija pirmajame metų ketvirtyje 70% savo naftos eksportavo naudodama 435 šešėlinių flotilių tanklaivius. Kitos šalys, daugiausia Iranas ir Venesuela, eksploatuoja dar 575 tokius tanklaivius. Šie tanklaiviai ramiai plukdo naftą į Turkijos, Indijos, Kinijos ir kitų šalių naftos perdirbimo gamyklas, iš kurių mes, be jokios sąžinės graužaties, perkame benziną, dyzeliną ir kitus produktus. Arba tiesiog perpila savo naftą į kitus tanklaivius išjungę automatinio identifikavimo sistemas ir toliau keliauja, kur reikia, be galimybės atsekti, iš kur atkeliavo nafta.

Kaip gyvena Rusija?

Rusijos valstybės pagrindinis pajamų šaltinis yra iškastinio kuro eksportas. Kasdien šalis gauna apie 660 mln. eurų, o metinės pajamos siekia apie 240 mlrd. eurų. Apytiksliai pusę savo biudžeto Rusija sudaro iš iškastinio kuro eksporto pajamų. Karo Ukrainoje išlaidos Rusijai iki šiol siekė apie 100 mlrd. eurų per metus, o 2025 m. planuojama jas padidinti iki 132 mlrd. eurų. Kartu su vidaus saugumo išlaidomis, kurios apima represijas ir gyventojų kontrolę (policijos veiksmai prieš nepatenkintus ir žmonių persekiojimas), 40% visų Rusijos Vyriausybės išlaidų skiriama represijoms ir terorizmui.

Blogiausia tai, kad sankcijos nekelia reikšmingos grėsmės Rusijos ekonomikai. Jau yra paruoštas 15-asis sankcijų paketas, tačiau Rusijos federalinis biudžetas kitais metais planuojamas apie 395 mlrd. eurų, o tai yra beveik 45 mlrd. eurų daugiau nei 2023 m. išlaidos.

Mes mokame už Rusijos karą

Suprantama, kad Rusija planuoja toliau tęsti ir intensyvinti karą prieš Ukrainą. Kodėl gi ne, juk ji kariauja mūsų pinigais. Visi, kurie gali šiek tiek pamąstyti, turėtų suprasti paprastą dalyką: Rusija pralaimės karą tą pačią akimirką, kai nustosime pirkti jos iškastinį kurą (ar bent reikšmingai sumažinsime jo paklausą). Tada Rusijos ekonomika paprasčiausiai žlugs.

Buvęs respublikonų kandidatas į prezidentus, jau miręs senatorius Johnas McCainas, yra pasakęs: „Rusija yra degalinė, kuri maskuojasi kaip šalis.“ Tai tikra tiesa. Tokios šalies greičiausiai iš viso nebūtų, nes visą režimą ir jo represinį aparatą, kuris savo kalėjime laiko 190 skirtingų tautybių ir etninių grupių, išlaiko mūsų pinigai. Tai yra tie 14 mlrd. eurų per metus, arba 28% visų išlaidų importui (čia kalbame tik apie 2022 metus). Šie pinigai upėmis teka į Rusiją, nes mes nesugebame pažvelgti į veidrodį ir nutraukti savo priklausomybės nuo iškastinio kuro.

Kokia išvada?

Išvada yra akivaizdi. Mūsų saugumo neužtikrins jokios spygliuotos vielos, „krokodilo dantys“ ar grioviai pasienyje. Kol nepertrauksime pinigų upių, tekančių kruviniems autokratiniams režimams, saugūs nebūsime. Pagalvokime: kai mūsų išlaidos gynybai yra apie 7 kartus mažesnės nei mūsų parama kruviniems režimams, nuo kurių turime gintis, kaip galime jaustis saugūs?

Kad ir kaip Putino valdomos politinės lėlės vadintų tiesą – „klimato isterija“, „žaliasis marksizmas“, „ekosocializmas“, „ekologinis totalitarizmas“, „klimato diktatūra“, „ekofašizmas“ ar „žalioji beprotybė“ – tiesa yra paprasta: iškastinio kuro naudojimo nutraukimas ir žaliasis kursas yra svarbiausias pergalės prieš fašistinę Rusiją garantas. Tad kokio velnio mes delsiame?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis