Tradiciškai saugumas suvokiamas per karinius ir geopolitinius veiksnius, tačiau ši sąvoka apima daug daugiau nei vien sienų apsaugą ar nacionalinę gynybą. Saugumas apima ne tik išorinių grėsmių užkardymą, bet ir kiekvieno asmens kasdienio gyvenimo sąlygas – fizinį, socialinį, ekonominį bei psichologinį saugumą.
Siekiant stiprinti saugumą turime pripažinti – skirtingos visuomenės grupės turi skirtingus poreikius. Pavyzdžiui, moterų saugumo poreikiai skiriasi nuo vyrų, ypač karo, krizių ir net kasdienių situacijų metu. Duomenys aiškiai rodo, kad moterys dažniau susiduria su seksualinio smurto, priekabiavimo, ekonominės nelygybės grėsmėmis, o jų balsai sprendimų priėmimo procesuose, ypač karinių konfliktų metu, dažnai yra ignoruojami.
Taigi saugumas turi būti suvokiamas daug plačiau ir apimti žmogaus teises, ypatingą dėmesį skiriant moterų teisių užtikrinimui, nes kai moterų poreikiai ir balsai yra ignoruojami, kenčia ne tik jų, bet ir visos visuomenės gerovė.
Moterų teisės karinio konflikto kontekste
Geopolitiniai konfliktai neabejotinai paliečia visą visuomenę, tačiau moterys karo metu patiria ypatingų iššūkių. Karo metu joms gerokai dažniau tenka rūpintis ne tik šeimos nariais, vaikais, pagyvenusiais asmenimis, bet ir sužeistaisiais, karo pabėgėliais ar perkeltais asmenimis. Tai stipriai veikia moterų kaip socialinės grupės psichologinę, ekonominę ir socialinę gerovę.
Karinių konfliktų zonose moterys tampa labiau pažeidžiamos, nes susiduria su padidėjusia smurto, įskaitant seksualinę prievartą, grėsme. Seksualinė prievarta prieš moteris iki šiol naudojama kaip karo įrankis. Pavyzdžiui, Ukrainoje gydytojai buvo priversti neberegistruoti seksualinę prievartą patyrusių moterų, nes šie duomenys patekę į rusų kareivių rankas tapdavo papildoma grėsme moterims patirti prievartautojų persekiojimą ir tolimesnį smurtą. Karo pabėgėlės susiduria su dideliais pavojais bėgdamos iš šalies, jos neretai yra pagrobiamos, išnaudojamos ar įviliojamos į prekybos žmonėmis pinkles. Taip pat girdime ir apie žiaurų smurtą ir išnaudojimą pabėgėlių stovyklose, kur moterys tampa tiek sargybinių, tiek kitų pabėgėlių smurto ir išnaudojimo aukomis.
Karinių konfliktų metu teikiama humanitarinė pagalba dažnai nėra pakankamai orientuota į specifinius moterų poreikius – ypač reprodukcinės sveikatos paslaugų ir psichologinės paramos srityse. Tai parodo, kaip būtina įtraukti lyčių perspektyvą tiek į saugumo politiką, tiek į humanitarinės pagalbos mechanizmus. Be to, moterų nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurios teikia tiesioginę pagalbą ir dirba moterų teisių srityje, karo metu dažnai negauna pakankamo finansavimo ar paramos.
Mes girdime iš Ukrainos moterų NVO, kurios teikia pagalbą perkeltiems asmenims ir karo pabėgėliams, kad vyriausybės skirstoma įvairių fondų ir tarptautinių organizacijų parama jų nepasiekia, ir tai nepaisant to, kad šioms moterims tenka dirbti su tūkstančiais karo traumą patyrusių asmenų per dieną.
Šios problemos dažnai lieka už visuomenės dėmesio ribų – visuomenės sąmonė nesugeba šios informacijos išlaikyti savo paviršiuje ilgesnį laiką ir ji lengvai išstumiama, į pirmą planą iškeliant karybos ir fizinio saugumo klausimus. Nestiprinant žmogaus teisių apsaugos aspekto, neinvestuojant į visuomenės sutelktumą ir stiprias NVO, tai gali turėti katastrofiškų pasekmių už fronto ribų prasidėjus bet kokiam konfliktui. Todėl būtinas sąmoningas dėmesys moterų žmogaus teisių apsaugai ir įtvirtinimui taikos metu, o ypatingai vykstant kariniams konfliktams.
Kas laimi karus? Visuomenės sutelktumas ir moterų žmogaus teisių svarba
Kaip matome iš kitų šalių patirties, taikos metu sukurti instituciniai mechanizmai, užtikrinantys pilietinės visuomenės, ypač moterų NVO, įtrauktį ir nepriklausomumą, tampa itin svarbūs karo metu. Stiprinant šiuos mechanizmus ne tik užtikrinama, kad moterys gautų reikiamą apsaugą ir pagalbą, bet ir prisidedama prie visos visuomenės stabilumo ir gerovės – visuomenės sutelktumas yra tiesiogiai susijęs su moterų žmogaus teisių padėtimi.
Karai nelaimimi vien tik fronte. Net ir tradicinėje karyboje teigiama, kad kiekvienam fronte esančiam žmogui turi būti 2-3 už fronto esantys žmonės, prisidedantys prie pergalės. Jei įtrauksime ir netiesiogiai su kariniais veiksmais susijusias funkcijas, šis santykis taps dar didesnis. Tuo labiau, kad vis didesnė dalis karo vyksta informacinėje erdvėje, vis svarbiau apsisaugoti nuo hibridinių, humanitarinių nelaimių. Taigi, pergalė priklauso nuo visuomenės sutelktumo ir stabilumo, o moterų vaidmuo šiame procese yra esminis. Moterys rūpinasi šeima, aktyviai dalyvauja ekonomikoje, jos teikia paramą, priežiūrą, dalyvauja visuomeninėje veikloje, visa tai absoliučiai būtina visuomenės struktūros išlaikymui. Karus laimi sutelktos visuomenės, kur piliečiai pasitiki valstybe ir vieni kitais.
Aktyvus karas nėra vienintelė grėsmė moterims. Net ir konfliktui pasibaigus, moterų žmogaus teisės dažnai gali būti rimtai pažeidžiamos. Pavyzdžiui, Bosnijos karo metu moterys patyrė masinį seksualinį smurtą, kuris buvo naudojamas kaip karo įrankis, o kariniam konfliktui pasibaigus daugelis jų susidūrė su stigmatizacija ir paramos trūkumu. Liūdna tiesa yra ta, kad dalis šių moterų iki šiol gyvena atskirtyje, nes jų šeimos atsisakė išprievartautas moteris priimti atgal į savo namus.
Ekonominė diskriminacija taip pat tapo opia problema, nes moterims buvo sunku grįžti į darbo rinką ir atkurti savo gyvenimus. Smurtas šeimoje po karo išaugo, o teisinė sistema nesuteikė pakankamos apsaugos. Moterys buvo marginalizuotos politikoje, jų balsai buvo retai girdimi sprendimų priėmimo procesuose, sveikatos priežiūros paslaugos, ypač psichologinė pagalba, buvo ribotos, tai apsunkino moterų atsigavimą po patirtų traumų.
Dėl šių priežasčių, akivaizdu, kad būtina turėti efektyvius įstatymus ir praktikas, kurie apsaugo moteris nuo smurto tiek taikos, tiek karo metu, tiek namuose, tiek gatvėje. Taip dar kartą išryškinama Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo kaip progresyviausios tarptautinės sutarties moterų žmogaus teisių atžvilgiu svarba šioje geopolitinėje situacijoje. Ši konvencija nustato aiškias gaires, kaip kovoti su smurtu prieš moteris ir užtikrinti jų apsaugą svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse, todėl būtina kuo skubiau ratifikuoti Stambulo konvenciją ir pradėti jos įgyvendinimą.
Apibendrinant, svarbu pabrėžti, kad karai laimimi ne tik kariniais veiksmais, bet ir užtikrinant visuomenės sutelktumą ir stabilumą, o tam būtinas moterų teisių įtvirtinimas. Moterys vaidina svarbų vaidmenį palaikant visuomenės stiprybę ir stabilumą, todėl jų apsauga, įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus ir teisių įtvirtinimas priimant tam būtinus įstatymus yra esminė visuotinės gerovės sąlyga. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, mums reikia kuo daugiau politikių ir visuomenės lyderių, kurios ne tik suprastų moterų žmogaus teisių svarbą, bet ir aktyviai dirbtų siekdamos realių sprendimų. Tvarios visuomenės plėtros ir stabilumo galime tikėtis tik tuomet, kai Seime posėdžiaus moterys ir vyrai proporcingai atstovaujantys dvi didžiąsias visuomenės grupes.
