Socdemai pasiuntė Justą Paleckį, nes nebuvo kur jį čia dėti. Vienintelė itin stambaus kalibro figūra anuose rinkimuose – Vytautas Landsbergis.
Kodėl profesorius buvo siunčiamas ten? Todėl, kad jo nebūtų čia. Profesoriaus laiškai partiečiams – tai ne pats profesorius pašonėj, su savo principais, zyzimu ir „che che che“. Et, smagus buvo 2004-aisiais Lietuvos politinis gyvenimas – spalvingas, įvairus: daug lyderių, daug ambicijų ir grumtynių dėl vietos po saule. Ko į tą Briuselį? Niekas nenorėjo eiti ten, kur teks dirbti stiuardais ir stiuardesėmis (juk visos europarlamentaro pajamos – iš skrydžių kompensacijų). Visi didieji politikos drambliai, rykliai ir liūtai rengėsi tapti premjerais ar ministrais.
Dabar viskas kitaip. Į artėjančius Europos Parlamento rinkimus rikiuojasi nebe lyderių bičiuliai ar šiaip geri žmonės be vietos. Rikiuojasi patys partijų vadai. Jau pareiškė savo apsisprendimą V.Uspaskichas, Kazimiera Prunskienė, Rolandas Paksas. Beliko laukti Artūro Paulausko ir dar kartą V.Landsbergio, kad galėtume paskelbti – dabar jau Briuselis – tikrai dramblių... Na gerai, rezervatas. O šie rinkimai – nevilties rinkimai. Jiems. Atsisveikinimas su Lietuvos politinio gyvenimo įvairove. Mums. Partijų lyderiai važiuoja į Briuselį todėl, kad ten gaus 20 000 litų algos? Ar kad įgis daugiau svertų ir pagaliau pakeis Lietuvos gyvenimą? Eina su viltimi, kad bus įtakingesni negu čia? Ne, jie eina ten todėl, kad čia nebėra vilties. Nebėra jokios perspektyvos. Todėl, kad juos užkniso. Todėl, kad jie nukraujavo. O tam buvo pasistengta kaip reikiant. Stengtasi ištisus penkerius metus. Rezultatas išties geras.
Tie, kurie stengėsi, dirbo išvien. Teisėsauga padėjo kiek galėjo. Žiniasklaida, kaip ir priklauso, lesė kepenis. Per penkerius nuoseklaus darbo metus vienus pavyko paversti teisiamaisiais, kitus sukompromituoti, iš trečių atimti teisę prisiekti – amžiams, ketvirtą suviliojus postu suniekinti prieš rinkėjus ir taip eliminuoti – visi metodai tinka Lietuvos kelyje link dvipartinės sistemos. Tiesa, tie patys metodai prireikus taikomi ir savo partijos viduje (pavyzdžiui, Zigmanto Balčyčio sūnaus byla paūmėja tada, kada reikia).
Ar ir Lietuvos žvaigždė – Dalia Grybauskaitė – taip pat įrankis šitoje kovoje už dvipartinę, o gal tiksliau – dviryklinę sistemą? Ar ji tiesiog trečiasis ryklys, žiūrintis, kuriuose vandenyse geriau nardyti? Jei jos tikslas – Lietuvos prezidento postas, tai kam kamuoti Lietuvos žmones, joje matančius viltį ir apie savo sprendimus šnabždėtis tik su AMB (Algirdu Mykolu Brazausku)? Kam 4 metus kritikavus Lietuvos Vyriausybę, dabar pulti beatodairiškai girti naujosios sprendimus? Jei žvaigždės tikslas kitas – antra kadencija Europos Komisijoje, tai ji tikrai turi ką pasiūlyti kitiems dviem rykliams. Socdemams – nekandidatuosiu, užleisdama prezidentūrą AMB – trečiąkart, konservatoriams – girsiu ir remsiu jus, didindama jūsų populiarumą ir pailgindama valdymo erą.
Dvipartinė sistema - kairieji ir dešinieji. Taip turėtų būti. Bet taip nėra. Kairieji - pagrindiniai Lietuvos stambiojo kapitalo ir monopolijų gynėjai, dešinieji - greta jų, tose pačiose pozicijose. Dabar jau nesvarbu ar anie, išstumtieji partijų lyderiai ir jų partijos buvo-yra kairieji, dešinieji ar tokie patys stambiojo kapitalo vasalai. Mūsų akyse jie savo noru tampa praeitimi – dideli ir pailsę, jie jau rikiuojasi prie starto pozicijų kelyje į politines kapines. Jiems iškeliavus, neišvengiamas ir jų partijų nukraujavimas ir spartus nykimas, baigiama formuoti dviryklinė sistema, kurioje abu rykliai bus geri bendradarbiai. O Lietuvos rinkėjams, kad ir nemėgusiems Lakūno, Prokuroro, Kunigaikštienės, Suvirintojo, po šių rinkimų bus dar liūdniau. Sakote, bus Valinskas? Taip, jis kurį laiką dar tikrai bus – šalutinis produktas dviryklinės sistemos formavimosi procese.
