Biudžeto drastiško mažinimo būtinumas – didžiulis iššūkis visuomenės solidarumui. Nesukelti nepageidautinų socialinių kataklizmų jis gali tik tuo atveju, jeigu žmonės, kuriems skaudžiai atsilieps ta ar kita sumenkusi biudžeto eilutė, ir patys supras, kad tai yra jiems priklausanti naštos dalis, kurią jie privalo prisiimti. Problemos esmė, dalijantis šią naštą, – laikytis elementarių teisingumo kriterijų, kad ir kokie neapibrėžti jie būtų, bent jau šiurkščiai nepažeisti to, ką žmonės vadina teisingumo jausmu.
Mūsų valdžios institucijų atstovai, ypač jų galvos, nuolatos dievagojasi, kad svarstant jautrius visuomenei klausimus (o biudžetas tikrai tokiems priklauso), negali būti ir todėl jiems nėra viešam aptarimui uždarų sričių, taigi kad viešumas yra būtina visuomenės solidarumo išsaugojimo sąlyga. Su tuo negalima nesutikti; ir tikrai, einant ta linkme, kai kurie teigiami poslinkiai valdžioje vyksta. Tačiau toli gražu dar negalima sakyti, kad visos viešumą ribojančios kliūtys jau yra įveiktos, kad jau neliko valdžios atstovų nemėgstamų politikos klausimų, su kuriais susidūrę jie, kaip sakoma, „nepraleidžia progos patylėti“, o blogiausiu atveju, reikalo spiriami, paveda juos svarstyti tiems ar kitiems įtartiniems savo advokatams.
Dabar svarstant biudžetą vienas tokių ryškių atvejų – ypatinga „Sodros“ biudžeto padėtis. Ypatingumas čia yra tas, kad „Sodra“, viena vertus, yra svarbus (ir sunkus) valstybės biudžeto komponentas, tačiau, antra vertus, ji gali būti traktuojama ir kaip visiškai atskiras biudžetas. Tokia dvilypė jos situacija yra, žinoma, prieštaringo pereinamojo ekonominio laikotarpio padarinys. Tačiau čia netikėtai pasirodo, kad toks įvairių sąlygų lemtas „biudžeto biudžete“ paradoksas kai kuriems valdžios atstovams atveria labai plačias galimybes ideologinei ekvilibristikai, turinčiai užtušuoti kai kuriuos jiems nemalonius ekonominės politikos aspektus.
Alyvos į smilkstančią ugnį įpylė ir mokslo vyrai. Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros dr. Romas Lazutka, atsiliepdamas į įsakmius politikų raginimus siūlyti konkrečius biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo būdus, pateikė ir motyvavo vieną jų. Jis paneigė tą kurstomą mitą, kad Lietuvoje pensijos pernelyg išaugo, todėl tapo nepakeliama našta valstybei: palyginti su Europos Sąjunga, mes socialinėms pensijoms išmokame perpus mažesnę bendrojo vidaus produkto dalį. O vadinamosios socialinės atskirties atžvilgiu esame vieni iš pripažintų lyderių Europoje. Tokia situacija valstybei yra grėsminga. Atrodo, kad sunkmetis būtų nebloga proga bent jau švelninti šią grėsmę. Tad galima pamanyti, kad klausimas, nuo ko turėtų prasidėti anas biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimas, siūlosi pats savaime. Tačiau toks manymas būtų didelė klaida. Kaip blaivus mokslininkas, R.Lazutka priverstas sutikti, kad toks socialinis sutarimas ir susitarimas (taigi ir solidarumas) kol kas Lietuvoje neįmanomas. Ir jis čia yra visiškai teisus, nors būtų gana sunku paaiškinti kodėl.
Mokslininko klaidą atskleidė scenoje pasirodęs valdančiosios koalicijos atstovas Remigijus Šimašius. Nors „Sodra“ ir nėra jo tiesiogiai kuruojama sritis, bet kaip teisingumo ministras jis išmano teisingumą, o kaip laisvosios rinkos eksprezidentas pajėgus apginti ekonominės veiklos laisvę. Iš tokių aukštų pozicijų „Sodros“ problemos jam – kaip ant delno. Beje, TV „Akistatos“ laidoje, oponuodamas R.Lazutkai, R.Šimašius pasakė dar ne visą teisybę. Matyt, jis nutarė, kad visa teisybė pensininkams būtų buvusi per skaudi, todėl vietomis droviai patylėdavo. Neišsakytą teisybės dalį išdėsto R.Šimašiaus internetinis dienoraštis („blogas“), susipažinęs su kuriuo aš pasijutau turįs teisę kreiptis į visus pensininkus: „Ponai, jeigu jūs vis dėlto norite žinoti, kaip jums pasisekė per visas tas biudžetines batalijas, skaitykite R.Šimašių!“
Kardinaliąsias R.Šimašiaus tiesas pensininkams vertėtų įsiminti. Svarbiausioji jų ta, kad „Sodros“ sistema yra nuosavybę nusavinanti, bet jos nesukurianti. Vienintelė nuosavybė, kurią turi „Sodros“ išmokų gavėjai – tai teisė į dar neuždirbtas įmokų mokėtojų pajamas. Jokios kitos nuosavybės de facto nėra ir niekada nebuvo. Trumpai šnekant, ir ta vienintelė nuosavybė, į kurią pensininkai mėgina pretenduoti, galiausiai irgi yra ne jų, o kitų nuosavybė. Per „Sodrą“ jie gali naudotis ja tiktai tikrųjų savininkų ir įstatymų leidėjų malone. Malonė, žinoma, gali išsekti, jeigu globotiniai nerodys dėkingumo.
Taigi pirmiausia turi būti iš esmės pakoreguotas tas naivus vaizdinys, nuo kurio vis dar negali atprasti ir kai kurie pensininkai. Jie kažkodėl mano, kad visą gyvenimą dirbdami kūrė tą turtą, kuris pagal sovietmečio sąlygas kaupėsi kaip valstybės nuosavybė, ir jos dalis jiems turėtų teisėtai sugrįžti sulaukus nedarbingos senatvės. Deja, paaiškėjus, kad valstybinė nuosavybė yra klaidinga, šis visų žmonių kurtas turtas buvo privatizuotas ir atsidūrė patikimose rankose. Ankstesnieji to turto kūrėjai pasijuto prie suskilusios ir apytuštės geldos. Pratęsdami anksčiau cituotą R.Šimašiaus mintį, galime pasakyti, kad vienintelė nuosavybė, kuri dabar tikrai priklauso pensininkams, tai „Sodros“ biudžeto skolos. Nes juk „Sodros“ biudžetas – atskiras!
Ministras ir imasi sunkios misijos paaiškinti dar vis senoviškai mąstantiems pensininkams, kad laisvosios rinkos sąlygomis jiems jau nieko nepriklauso. Ministras – principinis liberalas. Darbo vertės teoriją jis traktuoja daugiau apverstu jos pavidalu: didelės žmogaus pajamos yra įrodymas, kad tas žmogus daug ir gerai dirba, menkos pajamos – kad dirbama nedaug ir blogai. O jei darbo neturi? Tai jau asmeninė problema, nes darbo įsigijimas taip pat yra privačios iniciatyvos reikalas. Ir t. t. Nuo šito privataus arkliuko ministro jau niekaip nenublokši. Žmogus, bent kiek susigaudantis politinių ir ekonominių teorijų istorijoje, čia pasakytų, kad Vakaruose, į kuriuos mes taip mėgstame lygiuotis, tokios liberalizmo idėjos buvo populiarios ir įmanomos ne vėliau kaip iki XIX amžiaus vidurio. Tačiau Lietuvai vienas kitas šimtmetis nė motais. Ar ne iškalbingas jau pats tas faktas, kad tokį iki koktumo primityvų liberalizmą ginantis politikas karjeros laiptais sklandžiai kyla iki pat ministro kėdės.
Tokio liberalizmo kontekste labai aiškiai nurodoma, ko daryti negalima: negalima „Sodros“ gelbėti didinamais pasiturinčių visuomenės sluoksnių mokesčiais. Aišku, kad tokiu būdu „Sodrą“ išgelbėti nebūtų labai sudėtinga. Bet R.Šimašius išaiškina, jog toks kelias valstybei būtų dvigubai žalingas. Pirma, tai būtų neteisėtas ir per didelis pasiturinčiųjų nuosavybės karpymas. Antra, toks kelias tiktai pratęstų „Sodros“ egzistenciją, o juk „Sodra“ – tai „žlugęs socialistinis eksperimentas“. Kuo greičiau ji bus išmontuota, tuo geriau. „Sodros“ sistemą turi pakeisti „privatus kaupimas ir kartų solidarumas šeimose“. Nori išlikti senatvėje – iš anksto užsidirbk pats sau ir gerai išauklėk savo vaikus. Juk taip paprasta.
Ta fronto linija, kurią mūru ginti puola liberalusis karys, eina per maždaug vidurinį socialinį sluoksnį. Linija tvirtai atriboja du socialinius solidarumus, kurių šiukštu negalima painioti. Skirtumą tarp jų fiksuoja progresinio tarifo taikymas. Antai pensininkai sunkmetį lengviau išgyvens solidariai, t. y. pagal progresinį tarifą sumažinus jų neregėtai išaugusias pensijas. O tuo metu turtingesnieji visuomenės nariai, savo mokesčiais padedantys neturtingiesiems, turi būti solidarūs saugodami savo gretose vienodą pajamų mokesčių tarifą, nes progresinis pajamų apmokestinimas jų solidarumui būtų kenksmingas.
Čia sunku susilaikyti bent jau glaustai nepaminėjus R.Šimašiaus progresinių mokesčių kritikos, nes ji yra tiesiog grakšti. Aptardamas paskelbtus vienos apklausos apie progresinius mokesčius rezultatus, kur žmonės apskritai pritarė tokiai idėjai, R.Šimašius paaiškina, kad pati tokia apklausa yra ydinga. Mat, taip klausiant, pasiduodama blogam „žmogaus prigimties niuansui“ – pavydui. O kas kam pavydi – daugmaž aišku. Žmonės norėtų, kad mokesčius už juos mokėtų kiti. Todėl jų reikėtų klausti, ne kiek turėtų mokėti kiti, o kiek sutinka mokėti jie patys. Tada pavydas apklausos rezultatų neiškraipytų. R.Šimašius ir nustato, kad tokios teisingos apklausos rezultatai parodo, jog „jokio progresyvumo žmonės nepageidauja“. Žodžiu, jeigu nenori išgirsti blogų atsakymų, neuždavinėk blogų klausimų.
Galima klausti, ar toks „šimašizmas“ yra oficiali valdančiosios koalicijos ekonominės politikos išraiška. Atsakymas tarsi turėtų būti neigiamas. Sunku įtikėti, kad, tarkime, konservatoriai kartkartėmis neleistų sau pasišaipyti iš tokio primityvaus liberalizmo. Ir vis dėlto toks įsitikinimas susvyruoja, kai tik sugretini jį su principine dabartinės mokesčių politikos (taigi ir biudžeto „gimdymo“) tendencija. Net ir nespecialistui aišku, kad visos tos mokestinės pataisos, kuriomis jau spėjo save išgarsinti valdžia, turi vieną bendrą vardiklį: dalijantis sunkmečio naštą, tos pataisos kažkodėl visada būna šiek tiek naudingesnės (žinoma, santykiniu atžvilgiu) labiau pasiturintiems mūsų piliečiams. Kam naudingesnis buvo pajamų mokesčio mažinimas? Kam naudingesnis buvo PVM didinimas? Kam naudingesnis bus pelno mokesčio mažinimas? Sunku būtų patikėti, kad ši tendencija yra nežinoma patiems jos formuotojams. Todėl imi žmogus kartais ir suabejoji, ar ta kančia, kuri pasirodo politiko veide, kai jis prabyla apie karčią jam tekusią dalią karpyti pensijas ir kitas socialines išmokas, yra tikra.
Paprastą šios tendencijos esmę bene taikliausiai pavyko išreikšti sąmojingo žodžio ir taiklios metaforos meistrui Egidijui Aleksandravičiui. Pratęsdamas jau įprastą tapusį dabartinės politikos apibūdinimą kaip diržo veržimą, istorikas teigia, kad tas diržas vieniems veržiamas ant pilvo, kitiems – ant kaklo. Paprasčiau ir tiksliau nepasakysi. Tampa aišku, kad tai dvi gana skirtingos procedūros ir kodėl antrajai jų priklauso akivaizdus prioritetas. Veržti diržą ant pilvo – sunku ir neefektyvu. Kas kita – kaklas. Vienu diržu gali apimti daug jų, o ir jėgos didelės nereikia. Jeigu šitaip kartais, neduok Die, bus kiek paspartinta kokia ir šiaip jau pribrendusi letalinė atomazga, tai ji juk bus visų biudžetų labui. Bet nereikia žiūrėti taip niūriai: šiaip ar taip, sunkmetis – dar ne badmetis, be to, pensininkai dažniausiai užsigrūdinę, o ir nebus jie visiškai kurti iš aukščiau pasigirstantiems solidarumo raginimams.
Bet neužmerkime akių prieš realijas. Lietuvoje yra ir kol kas išliks du solidarumai. Apie vieną ir visiems tą patį solidarumą galima nebent pasvajoti. Kadėl? Kas imsis atsakyti į tokį sunkų klausimą?
