Šių dienų skandalo taikinyje – JAV bendrovės, teikiančios populiarias interneto komunikacijos paslaugas: „Google“, „Facebook“, „Microsoft“. Iš JAV nacionalinės saugumo agentūros nutekėję duomenys, kuriuos Jungtinėse Valstijose paskelbė „The New York Times“ bei „Washington Post“, o Jungtinėje Karalystėje – „The Guardian“, rodo, kad NSA bei britų žvalgybos tarnybos siekė turėti tiesioginę prieigą prie minėtų bendrovių valdomų interneto tarnybų duomenų srauto, kad galėtų operatyviai gauti informaciją apie ją dominančius „objektus“.
Tai, kaip vadinamoji PRISM sistema aprašoma atskleistuose dokumentuose, galėtų reikšti, kad specialiosios tarnybos turi veik nevaržomą prieigą prie vartotojų duomenų „urmu“. Modelis yra toks tolimas „kratos su teismo orderiu“ principui, kad birželio 7 dieną žiniasklaidos atskleista informacija sukėlė tikrą emocijų audrą tarp Amerikos ir kitų šalių interneto vartotojų.
Net teismų sankcionuota prieiga prie privačios informacijos kelia susirūpinimą JAV piliečių teisių organizacijoms ACLU ar EFF, nes teismai yra įslaptinti, kaip ir jų sprendimų duomenys – labai keblu patikrinti, ar tie teismai funkcionuoja paisydami konstitucijos bei įstatymų. O ką jau kalbėti apie technologinį sprendimą, leidžiantį turėti laisvą saugumo tarnybų prieigą prie jų pačių pasirinktų duomenų?
NSA bei britų žvalgybos tarnybos siekė turėti tiesioginę prieigą prie minėtų bendrovių valdomų interneto tarnybų duomenų srauto, kad galėtų operatyviai gauti informaciją apie ją dominančius „objektus“.
Tiesa, pačios specialiosios tarnybos, joms mandatą suteikusios vyriausybės ir komunikacijų bendrovės viską neigia. Nebe pirmą kartą. EFF („Electronic Frontier Foundation“) dar 2006-aisiais iškėlė bylą JAV ryšio bendrovei AT&T dėl saugumo organizacijoms suteikto tiesioginio prisijungimo prie interneto srauto (vadinamoji „641a kabineto“ byla). Byla pasiekė JAV Aukščiausiąjį teismą, kuriame buvo nutraukta, nes AT&T „uoliai bendradarbiavo su teisėsauga“. Svarbiausia – pavyko išvengti oficialiai pripažinti patį sekimo sistemos egzistavimą.
Dabar panaši istorija kartojasi su PRISM projektu bei interneto tarnybomis. Vartotojų apmaudo taikinyje – „Google“, „Facebook“, „Yahoo!“, „Microsoft“ ir kitos bendrovės, valdančios populiarius interneto tinklus bei komunikacijų platformas („Gmail“, „Skype“ ir pan.). Tiek „Google“, tiek ir „Facebook“ ar „Microsoft“ neneigia teikiančios asmeninio susirašinėjimo, pokalbių ir kitus duomenis JAV specialiosioms tarnyboms reikalaujant, tačiau sako darančios tai tik su teismo leidimu ir atidžiai patikrinusios dokumentus.
„Google“ atstovas žiniasklaidai Chrisas Gaitheris žurnalui „Wired“ tvirtino, kad bendrovė duomenis JAV saugumiečiams perduoda asmeniškai arba atskiromis FTP siuntomis. Pasak „Google“, bendrovės duomenų bankai neteikia tiesioginės prieigos prie privačių duomenų nė vienos šalies spec. tarnyboms.
Kadangi tokių teiginių veik neįmanoma patikrinti, belieka tikėti arba netikėti „Google“ žodžiu. Skirtingai nuo praeitų dešimtmečių „telekomų“ monopolių, šiandieninės interneto tarnybos daug labiau priklauso nuo vartotojų pasitikėjimo jomis. Eilinis „Skype“, „Hotmail“, „Google“ paieškos, socialinio „Facebook“ tinklo ar kurios kitos populiarios tarnybos vartotojas teigia sau esąs nesekamas ir nestebimas, jei tik pats mano savo veiksmais nekeliąs grėsmės valstybės saugumui.
Toks jo tikėjimas yra svarbus šių paslaugų sėkmės laidas – juk mūsų nesaisto sutartiniai įsipareigojimai su (dažniausiai) nemokamai jas teikiančiomis bendrovėmis. Nepaisant jų populiarumo ir veik monopolio, kai kuriose srityse („Google“ – paieškos, „Facebook“ – soc. tinklų“, „Skype“ – IP telefonijos), vartotojo informacijos privatumas tampa vis aktualesnis, o nauji žaidėjai rinkoje skuba skelbtis „neseką“, „nerenką“ ir „neskaičiuoją“.
Galiausiai ne vien privačių vartotojų nuomonė svarbi. Akylai duomenų saugos ir privatumo dalykus stebi įvairių valstybių vyriausybės. Ne vien dėl savo piliečių teisių. Juk vieningame pasauliniame komunikacijų tinkle labai sudėtinga pasakyti, kur pasibaigia kontržvalgyba ir prasideda žvalgyba. Iš vienos pusės informacijos apie kibernetinių nusikaltimų ar terorizmo tyrimo veiklą stygius yra suprantamas, tačiau akivaizdu, kad tomis pačiomis priemonėmis naudojantis galima vykdyti ir nelabai draugiškus kitoms valstybėms veiksmus.
Kinijos, savo šalyje veik išimtinai naudojančios tik vietinės kilmės interneto tinklus bei tarnybas, ar Irano, nebe pirmą kartą grasinančio sukurti savo nacionalinį „internetą“, pavyzdžiai yra kategoriškiausi, tačiau ir Europos Sąjungai dažnai tenka rūpintis jos piliečių komunikacijų bei duomenų saugumo bei privatumo dalykais.
Laiku nesuskubusi sukurti populiarių alternatyvų JAV tarnyboms, Europa dabar blaškosi tarp atvirumo bei geranoriškumo JAV partnerei ir vis didėjančio jos piliečių susirūpinimo dėl užatlantinei „draugei“ perduotų komunikacijų – taip pat ir žemyno bei valstybių vidaus komunikacijų. Nes, gerai pagalvojus, asmeninį pokalbį internete tarp prancūzo ir vokiečio geriausias galimybes klausytis turi būtent amerikietis...
Įsiliepsnojus PRISM skandalui „Google“ ir „Facebook“ kreipėsi į JAV Valstybės departamentą prašydamos leisti atskleisti viešai, kiek užklausų apie vartotojų asmeninius duomenis jos yra priverstos patenkinti. Tai viešųjų ryšių žingsnis, skirtas nuraminti vartotojus: esą tų užklausų yra tiek nedaug, kad mes visi galime jaustis saugūs.
Na, o oficialiai nepatvirtintai žiniasklaidos informacijai apie masinio sekimo priemones būtų pateikta oficiali ir konkreti informacija apie santykinai menką išduodamos informacijos dalį. Netiesiogiai to reikia paneigti sparčiai plintantį skepsį: „Didžiausi paranoikai galiausiai pasirodo besą teisūs...“
