Tiek dabartinė opozicija, tiek kai kurie asmenys, save pozicionuojantys švietimo korifėjais, savo laiku užimdami atsakingas pozicijas švietimo sistemoje savo neveiklumu atvedė švietimo sistemą į tokią situaciją, kokia yra dabar. Suprantama, kritikuoti visada lengviau.
Bet apie viską iš pradžių.
Rugsėjo pradžia. Į žmonių gyvenimus sugrįžta įprastas ritmas, vasaros ir atostogų džiaugsmus keičia darbų ir rūpesčių rutina. Pirmokai rugsėjo 1-ąją mokytojams jau įteikė žydinčius kardelius, studentai grįžo į auditorijas, o mokytojai ir dėstytojai su jaunąja karta pradėjo dalintis žiniomis ir patirtimi. Oficialu – prasidėjo dar vienas naujas mokslų metų sezonas. Tačiau rugsėjis žymi ir dar vieną, politinio sezono, startą, tai kartu reiškia ir aštresnį špagavimąsi dėl vienų ar kitų sprendimų, taip pat ir švietimo srityje.
Pirmąjį mostą špaga atliko socialdemokratai. Šiame tekste aptarsiu keletą jų pranešime spaudai minimų teiginių.
Beje, verta pažymėti, kad gausiai viešojoje erdvėje komentuodama švietimo politiką, ši partija šiuo metu neturi nė vieno savo atstovo Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Aišku, iš šalies kalbėti visada patogiau ir lengviau, mažiau atsakomybės.
Gelbėti žmones... nuo ko?
Pirmiausia, į akis krenta ir dėmesio vertas pats požiūris į švietimą – minėtame pranešime teigiama, kad reikia gelbėti žmones, kad ir ką tai reikštų. Socialdemokratai teigia, kad „iš esmės, turime galvoti apie žmonių gelbėjimą: švietimas tolsta ar net tampa nebepasiekiamas, mokytojai masiškai traukiasi iš mokyklų, vaikai nekenčia mokyklos, tėvai kovoja su administracija...“.
Kino režisieriai, statantys filmą apie visuotinę apokalipsę, ką tik gavo nemokamų idėjų scenarijui. Viskas griūva ir, perfrazuojant klasikus, Lietuvos švietimas, suprask, yra ant bedugnės krašto. Bet tame pačiame tekste lygiagrečiai siūloma stabdyti visas švietimo pertvarkas (apie tai pakalbėsime vėliau). Kyla pagrįstas klausimas, ar tokie neatsakingi politiniai pareiškimai tik dar labiau nedidina nepasitikėjimo švietimo sistema? Ar politiniais sumetimais darydami tokius pareiškimus nepaskatiname jaunų žmonių nesirinkti pedagogo profesijos?
Negana to, viskas klaidingai generalizuojama. Taip, jokia paslaptis, kad kai kuriose mokyklose, ypač tose, kuriose negebama mokytojui pasiūlyti patrauklaus darbo krūvio, trūksta tam tikrų dalykų mokytojų. Tačiau tikrai negirdėjau nei apie masišką mokytojų traukimąsi, nei apie visuotinę vaikų neapykantą mokyklai, nei kad švietimas kam nors būtų nebepasiekiamas. Tad apie kokį „žmonių gelbėjimą“ čia kalbama?
Deja, stebina ir kai kurie kiti viešai išsakyti, tačiau niekuo nepagrįsti teiginiai.
Susitarti, kai jau yra susitarta?
Teiginys – reikia susitarti. Citata iš aptariamo pranešimo: „Valdantiesiems ir švietimo bendruomenei derėtų realiai susitarti bent dėl vieno bendro tikslo ir kryptingai jo siekti“.
Noriu priminti, kad lygiai prieš metus politinės partijos pasirašė iki 2030 metų galiosiantį susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos. Susitarimo tekstą gludino ne vien tik politikai, bet ir kitos suinteresuotos grupės – į procesą buvo įtraukta Prezidento institucija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos švietimo taryba.
Susitarime, be įsipareigojimo mokytojų vidutinį darbo užmokestį didinti iki 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, buvo įtvirtintos ir kitos nuostatos – dėl mokytojų kvalifikacinės kategorijos susiejimo su mokytojų veiklos vertinimu, dėl galimybės kitų profesijų atstovų perkvalifikavimo darbui mokytoju, profesijos mokytoju ar švietimo pagalbos specialistu, dėl vienodų minimalių stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimų, dėl savivaldybių savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą ir tinklo efektyvumą ir daug kitų dalykų, kuriuos privalės įgyvendinti susitarimą pasirašiusios šalys.
Reformas stabdyti?
Dar daugiau abejonių kelia kitas teiginys – pranešime teigiama, reformos turi būti sustabdytos. Citatos: „ministerija užsuko naujų reformų vajų“ arba „ministerijos darbo tempai atrodo įspūdingi, bet nė viena reforma nėra gerai paruošta ir išdiskutuota“, todėl raginama „reformas stabdyti“.
Tikrai sutinku dėl darbo efektyvumo. Jau seniai teko matyti taip aktyviai ir pakankami rezultatyviai veikiančią ministerijos vadovybę. Daugumai daromų darbų pritaria ne tik verslo asocijuotos struktūros, iš švietimo sistemos belaukiančios kokybiškai parengtų specialistų, bet ir savivaldybės, matančios nepakankamai racionalų lėšų švietimo sistemoje naudojimą. Džiugu, jog opozicija pastebi ir pripažįsta proaktyvią ministerijos poziciją. Tačiau ar tikrai reikia viską stabdyti?
Startavo „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, patvirtintos bendrojo ugdymo ir profesinių mokyklų tinklo pertvarkos, pradėtas įgyvendinti reformų projektas „EdTech skaitmeninė švietimo transformacija“, kuris įgalins švietimo įstaigas pasitelkti išmaniąsias skaitmenines priemones.
O kur dar aukštojo mokslo sistemos pakeitimai, kai, priėmus Mokslų ir studijų įstatymo pataisas, bus taikomi vienodi reikalavimai tiek stojantiesiems į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas. Suprantama, tokie reikalavimai gali patikti ne visiems, tačiau iš opozicijos taip ir neteko išgirsti siūlymų, kaip būtų galima reikšmingai pagerinti studijų kokybę, nepakėlus reikalavimų kartelės stojantiesiems.
Labai svarbu paminėti ir tai, jog atsikratome dešimtmečius nespręstos problemos – mokyklose nebelieka jungtinių 5–8 klasių. Apie kokią kokybę galėjome šnekėti, jei iki šiol skirtingo amžiaus paaugliai, tarkime, šeštokas su septintoku, mokydavosi vienoje klasėje?
Per šiuos dvejus metus pasiekta išties daug. Taip, galbūt ne viskas veiks. Galbūt reikės pataisymų. Tačiau permainas aprišti STOP juosta ir palikti taip, kaip buvo, o po to vėl kritikuoti, kad bendra švietimo būklė tik prastėja, manau, būtų mažų mažiausiai neatsakinga.
Opozicijos tekste paliečiami dar keli netolimoje ateityje laukiantys darbai dėl ugdymo turinio atnaujinimo bei naujo pedagogų karjeros modelio. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų nutraukti ugdymo turinio atnaujinimo procesą, kaip kad yra siūloma. Juk sprendimas dėl ugdymo turinio atnaujinimo buvo priimtas tikrai ne šios Vyriausybės. Tai daug metų trunkantis projektas, kuris ir buvo pradėtas atsižvelgiant į švietimo specialistų rekomendacijas. Siekiant atnaujinti bendrojo ugdymo turinį ir užtikrinti veiksmingą jo diegimą į ugdymo turinio atnaujinimo procesą buvo įtraukta daugybė ekspertų, geriausių įvairių dalykų mokytojų, tam buvo panaudotos ES struktūrinių fondų lėšos.
Jau net nekalbant apie tai, kiek dėl siūlomo stabdymo nukentėtų pati švietimo sistema, turėtume pagalvoti, kas atlygins ugdymo turinio atnaujinimui panaudotas ES lėšas, jei projekto neįgyvendinsime.
Apie mokytojų trūkumą
Kitas teiginys – trūksta mokytojų. Citatos: „patys švietimo bendruomenės atstovai vis garsiau skelbia, kad tai, ką sugalvojo ministerija, nepadės pritraukti naujų pedagogų į mokyklas“.
Taip, mokytojų trūksta, ypač tiksliųjų mokslų. Taip, reikia imtis priemonių, kurios pritrauktų specialistus į mokyklas. Tačiau tas jau yra daroma, ir nebūčiau toks pesimistiškas, kad niekas nesuveiks. Šiemet stojančiųjų į pirmosios pakopos bakalauro pedagogikos studijas, palyginti su pernai, buvo šimtu daugiau. Šiemet įstojusiesiems į valstybės finansuojamas minėtų reikalingiausių specializacijų bakalauro pedagogikos studijas bei pedagogines gretutines studijas kas mėnesį numatytos 300 eurų dydžio stipendijos. Neabejoju, jog ir kitų metų valstybės biudžete bus numatytas mokytojų algų kėlimas. Be to, savivaldybės su būsimais mokytojais sudaro išankstines darbo sutartis. Taigi, priemonių imamasi ir tikiu, kad jos duos rezultatų.
Taip pat, manau, reikia diskutuoti ir dėl pedagogų karjeros modelio korekcijų. Suprantama, ši diskusija nėra lengva, tačiau visas pažangus pasaulis ieško būdų, kaip tiek padidinti pedagogų motyvaciją siekti karjeros pasirinktoje srityje, tiek sudaryti sąlygas kokybiškesniam profesiniam tobulėjimui. Ruošimo procesas vyksta, kalbamasi, o ir pats modelis, kaip sako Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, bus koreguojamas, atliepiant įvairių organizacijų gautus siūlymus, taip pat atsižvelgus ir į užsienio šalių sėkmingą patirtį, o atnaujintas projektas teikiamas tolimesnėms diskusijoms rudenį.
Tai, kad kuri nors organizacija ar žmogus tame procese nedalyvauja arba nesutinka su diskusijoms pateiktais siūlymais, nereiškia, kad dialogas nevyksta. Pačiam ne kartą teko dalyvauti įvairių formatų diskusijose šia tema. Aiški ir efektyvi pedagogų karjeros sistema taip pat yra viena iš priemonių pedagogų profesijos patrauklumui didinti.
Įvairių kitų kritinių teiginių, kuriuos būtų galima išskirti, minėtame pranešime buvo ir gerokai daugiau. Bet šiam kartui užteks. Neabejoju, kad špagos, ypač šį priešrinkiminį politinį sezoną, į rūsį padėtos tikrai nebus ir dar ne kartą įvairiomis aplinkybėmis bus panaudotos.
Pabaigoje
Tenka sutikti, kad Lietuvos švietimo sistema susiduria su iššūkiais. Bet kitos šalys taip pat jų patiria. Vienos sėkmingiau, kitos skausmingiau, bet vis tiek sprendžia nūdienos švietimo sistemai keliamus uždavinius. Todėl manau, kad stabdyti pradėtus darbus, tobulinant Lietuvos švietimo sistemą, tikrai nereikia. Eikime į priekį, tarkimės, diskutuokime, bet nesustokime.
Ir svarbiausia. Mokiniai, studentai, sėkmingų mokslo metų. Švietimo bendruomene, politikai, santarvės, konstruktyvių idėjų ir diskusijų.
