Tokie centrinių bankų veiksmai lėmė didesnį investuotojų pasitikėjimą kapitalo rinkomis ir taip paskatino akcijų ir obligacijų rinkų brangimą. Tačiau esminis tikslas – stabilus ekonomikos augimas, pasiektas nebuvo. Pasaulio bankas prognozuoja, kad 2016 m. Europos ekonomikos augimas sieks 1,6 proc., JAV 1,7 proc., o Japonijos sieks vos 0,5 procento.
Centriniai bankai supranta, kad tolimesnis ūkio vystymasis yra labai trapus, tai patvirtina toliau tęsiamas „pinigų spausdinimas“ bei mažinamos palūkanų normos.
Kodėl palūkanų normos tapo neigiamos?
Nelikus kitų priemonių, centriniai bankai pradėjo eksperimentuoti ir ėmėsi įgyvendinti neigiamų palūkanų normų politiką. Europos ir Japonijos centriniai bankai nustatė neigiamas palūkanų normas pertekliniams pinigams, kuriuos komerciniai bankai laiko centriniuose bankuose. Anot Europos centrinio banko prezidento Mario Draghi, neigiamos palūkanų normos turėtų priversti bankus perteklinį kapitalą skolinti, o ne laikyti centrinio banko sąskaitoje.
Palūkanų normos yra žemiausios per pastaruosius 500 metų ir tai gali privesti prie nenuspėjamų padarinių.
Tiesa, neigiamos palūkanų normos turi daugiau neigiamo poveikio nei teigiamo. Visų pirma, norimo rezultato ECB visgi nepasiekė, ir bankai yra linkę prisiimti nuostolius toliau laikydami lėšas centrinio banko sąskaitoje. 2016 m. pavasarį savo pranešime M.Draghi leido suprasti, kad ECB, panašu, nebeturi daugiau priemonių ekonomikos skatinimui ir tikisi, kad prie ūkio gelbėjimo prisidės ir kiti rinkos dalyviai.
Tačiau neapibrėžta pietų Europos finansų sektoriaus situacija, pabėgėlių problemos ir BREXIT sunkiai leidžia tikėtis, kad bankai pradės agresyviai naudoti sukauptą kapitalą. Nereiktų pamiršti, kad po pasaulinės finansų krizės stipriai sugriežtėjo kapitalo reikalavimai bankams, tad šie nėra linkę juo stipriai rizikuoti.
Neigiamų palūkanų aplinka turi ir teigiamą poveikį. Dėl tokios centrinių bankų politikos pavyksta išlaikyti mažesnį valiutos kursą. Tokia situacija yra palanki regiono eksportuojančioms bendrovėms. Be to, verslui ir gyventojams, turintiems stabilius pinigų srautus, skolinimasis tapo pigesnis.
Kaip reaguoja kapitalo rinkos?
Palūkanų normų mažinimas ir obligacijų supirkimas rinkose paskatino stiprų šių finansinių priemonių brangimą. Eurais išleistų aukštesnio reitingo vyriausybių obligacijų palūkanos yra gerokai žemiau nulio. 2016 metais į neigiamų palūkanų normos zoną peršoko ir mažesnį kredito reitingą turinčių Europos vyriausybių obligacijos.
Šiuo metu rinkoje yra apie 8 trilijonai obligacijų su neigiamomis palūkanomis. Anot vieno iš žymiausių obligacijų fondų valdytojų Billo Grosso, palūkanų normos yra žemiausios per pastaruosius 500 metų ir tai gali privesti prie nenuspėjamų padarinių.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausybės obligacijų, kurios bus išperkamos 2019 metų pradžioje, metinis pajamingumas svyruoja tarp -0,1 ir -0,15 procento. Kitais žodžiais tariant, norėdami dviem metams paskolinti Lietuvai, patirtumėte garantuotą nuostolį.
Grėsmės investuotojams
Natūralu, kad investuotojai ieško galimybių uždirbti didesnes grąžas, tad vis daugiau lėšų nukreipia į didesnės rizikos obligacijas, kurios yra pervertintos ir duoda santykinai mažą metinį pajamingumą.
Geras to pavyzdys yra pietų Europos šalių vyriausybių obligacijos. Italijos skola nuo bendro vidaus produkto siekia beveik 133 proc., jos finansų sektorius vis dar turi didelių problemų, tačiau šiai šaliai paskolinus 10 metų, investuotojui būtų sumokėta apie 1 proc. metinių palūkanų. Norint pateisinti tokį obligacijų pajamingumą, galima teigti, kad Italija turi Europos Sąjungos ir Europos centrinio banko užnugarį. Žinoma, tai suteikia daugiau užtikrintumo, tačiau situacijai pasikeitus iš esmės, 1 proc. gali būti per mažas užmokestis investuotojui už bemieges naktis.
Panašią situaciją galima stebėti ir įmonių obligacijų rinkoje. Remiantis „Bloomberg Global Investment Grade Corporate Bond“ indeksu, 9-10 metų trukmės investicinį kredito reitingą (vidutinės rizikos) turinčios bendrovių obligacijos duoda 2-3 proc. metinį pajamingumą. Palyginimui, JAV vyriausybės obligacijų, kurios laikomos visiškai saugiomis, metinis pajamingumas siekia apie 1,5 procento. Pajamingumo skirtumas tikrai nedidelis, o rizika investuojant į investicinio reitingo obligacijas yra tikrai didesnė.
Anot „Standard & Poor’s“ kreditų reitingų agentūros, tikimybė, jog per 5 metus investicinio reitingo obligacijos bankrutuos, siekia 1 procentą, o didesnės rizikos obligacijų bankroto tikimybė per tą patį laikotarpį siekia 15 procentų. Tad investuotojui lieka paskaičiuoti, kiek jis yra pasiryžęs rizikuoti, jei bankroto tikimybė išauga 15 kartų.
Pastaroji tendencija obligacijų rinkose rodo, kad investuotojams svarbiausias kriterijus – pajamingumas, o ne rizika, kuri susijusi su didesne grąža. Niekas negali pasakyti, kaip viskas vystysis toliau, tačiau aišku viena ‒ esama situacija yra išskirtinai nukrypusi nuo žinomų normų. Pažvelgus į pastarojo šimtmečio istoriją, galima lengvai įžvelgti, kad nukrypimai nuo tam tikros normos galiausiai sukelia brangiai kainuojančius padarinius.
Ateityje centriniai bankai ir toliau laikysis įprastos praktikos. Tą patvirtina paskutiniai Anglijos centrinio banko sprendimai sumažinti bazinę palūkanų normą nuo 0,5 iki 0,25 proc. bei aktyvuota vyriausybės obligacijų supirkimo programa. Europos centrinis bankas taip pat leidžia suprasti, jog šių metų rudenį galima tikėtis papildomo skatinimo, o JAV, bijodamos brangstančio JAV dolerio, atidėlioja palūkanų normos didinimą.
Centrinių bankų taikomos priemonės neveikia taip, kaip buvo tikimasi, ir situacija tampa sunkiai kontroliuojama. Akivaizdu, kad artimiausiu metu ji nepasikeis. Konservatyviam investuotojui, kuris siekia išsaugoti kapitalą, reiktų vengti ilgesnio laikotarpio obligacijų, kurios situacijai pasikeitus į neigiamą pusę, gali nuvertėti daugiausiai.
Edgaras Mickus yra „Swedbank“ Privačiosios bankininkystės finansinio turto valdymo grupės vadovas
