Buvo svarstomos kelios teritorinės alternatyvos: Angolos, vėliau – Britų Hondūro (dabar – Belizas). Madagaskarą į šį sąrašą įtraukė, regis, V.Pietaris. Vėliau ši istorija apaugo gandais, o Pakštas buvo paverstas Pokštu.
Šiandieninės emigracijos salos – „dausuvos“ – susiformavo pačios, tam nereikėjo jokių pastangų, užteko nieko neveikti ir – lyg mūsų tai neliestų – stebėti procesą vakarieniaujant per TV.
Pastaruoju metu netyla kalbos apie liūdną demografinę ateitį, senėjančią visuomenę, apie niekingą, įžeidžiantį skaičių – 2,5 milijono ar dar mažiau. Kalbos rimtos, ne iš piršto laužtos, viskas apskaičiuota tiksliai, išskyrus tai, kad šiose platumose ką nors prognozuoti ilgesniam nei dešimties metų laikotarpiui nepatartina, nedėkinga ir neverta.
Štai 1995 metais Statistikos departamentas prognozavo, kad 2015 metais Lietuvoje gyvens 3,6 mln. gyventojų. Kas beprisimena?
Tai patvirtina ir prasidėjusios pabėgėlių dalybos – kas žino kiek jų bus po metų? Tačiau už netikslias prognozes (net meteorologines) nebaudžiama, vis tiek 2050–aisiais niekas nebeprisimins. Štai 1995 metais Statistikos departamentas prognozavo, kad 2015 metais Lietuvoje gyvens 3,6 mln. gyventojų. Kas beprisimena? Buvo suskaičiuota tiksliai, tačiau niekas nenumatė gręsiančios emigracijos bangos.
Lygiai taip, kaip ir mes dabar nežinome, kokie procesai prasidės rytoj. Prognozuojame velniai žino ką, o laukiame gero oro ir emigrantų sugrįžimo. Net kažkokį bendrą sutarimą dėl sugrįžtuvių bandyta kurpti.
Tarkime – sugrįš. Kur? Į Šulpetrius, Klišius, Mižuikius? Iš Londono? Neįžeidinėkime žmonių – negrįš, nes ten nėra ką veikti. Bet ir Vilniuje naujieji reemigrantai gali pasijausti ne mažiau svetimi nei Birmingeme ar Bergene. Taigi kur jiems reikėtų grįžti? Lietuvos miestai – apnykę, Europos prisižiūrėjusiam piliečiui nepatrauklūs.
Galima būtų bandyti atgaivinti kokį ištuštėjusį miestą, tarkim Šiaulius, kurie seniai praradę regioninio centro galias, bet kažin – nevažiuos, nes praeitis ne tik vieta, bet ir patirtis su kuria tapatintis ne visiems norisi – dar išjuoks.
Galime pasvarstyti – o ką, jei pastatytume naują miestą? Tokį Madagaskaro antipodą sugrįžtantiems? Ant įvažiavimo – Welcome back! Juk žmonių patirtys, nuoskaudos, džiaugsmai panašūs, mamoms su vežimėliais – begalė temų bendravimui.
Visi jauni, tad jauniausio Lietuvos miesto (kaip kitados Visagino) statusas garantuotas. Vaikai apskritai didžiulė gaivališka jėga, sukanti ekonomikos variklį, tad miesto gyvybingumas užtikrintas. Uždaromų kaimo mokyklų mokytojai galėtų rasti darbo. Dar – statybininkai, santechnikai, net vagys. O ir pabėgėliams čia prisiglausti būtų paprasčiau – mūsų emigrantai prie jų pripratę, nebaikštūs.
Be abejo, vieno kito fabrikėlio reikėtų, bet žmonės verslūs – patys ką nors sukurs. Gatves būtų galima pavadinti Lilehamerio, Trondheimo, Voterfordo, centrinė aikštė – Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio; joje stela – paminklas negrįžusiam.
Galime pasvarstyti – o ką, jei pastatytume naują miestą? Tokį Madagaskaro antipodą sugrįžtantiems? Ant įvažiavimo – Welcome back!
Iškyla tik vienas nelemtas klausimas – kur surasti vietos šiam miestui? Šalies pakraščiai netinka, patrauklus tik pajūris, bet ten jau viskas užimta. Tad vėl reikėtų žvalgytis tarp Vilniaus ir Kauno, kur vienas sėkmingas bandymas – Elektrėnai – jau yra.
Jei pasisektų turėtumėme ne dvipolį, o tripolį. Naujojo miesto kvartalai – stiklas ir betonas, suplanuoti lyg Stokholmo priemiesčiai – kur geriau rasi. Vietos pakankamai, susisiekimas puikus, gamta nuostabi, šalia Abromiškės ir iki Kazokiškių netoli.
Greitkelį Vilnius-Kaunas reikėtų šiek tiek paplatinti, bet tai juk statybos, investicijos. Kokių trisdešimties tūkstančių gyventojų pradžioje galėtumėm tikėtis. Ir, be abejo, riedančios sniego gniūžtės efekto, kuris galiausiai paneigtų visas liūdnas demografines prognozes. Susigrūstumėme kaip kokie olandai, vietą šašlykui kepti reikėtų užsisakyti prieš savaitę..., na, bet čia jau po 2050-ųjų.
Skamba nerealiai, bet dar labiau neįtikina svarstymai, kad ši žemė – daugeliu atžvilgiu nuostabi vieta gyventi – ims ir ištuštės. Nesulauksit.
Dr. Edis Kriaučiūnas yra Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas
