Tuo metu Lietuvoje tęsiasi aukštųjų mokyklų bado žaidynės, kurios savo turiniu orientuotos į trumpalaikius tikslus ir sezoninės pagal veiksmų pobūdį. Tematikos varijuoja nuo paverkšlenimų apie demografiją, emigraciją ir tinklo optimizavimą rudenį iki piratinės rinkodaros vasarą. Akivaizdu, kad šiose žaidynėse nugalėtojų nebus.
Kodėl bado? Nes šioje kovoje jau keleri metai iš eilės nebeaišku, kas su kuo konkuruoja bei kas prieš ką kovoja. Universitetai prieš kolegijas? Vilnius prieš Kauną? Didieji miestai prieš regionus? Technologiniai mokslai prieš socialinius? Švietimo institucijų profsąjungos ar jų aljansai prieš ministeriją bei mokyklų administracijas? Tai niekaip neprisideda prie inovatyvios, investicijoms, darbui ir gyvenimui patrauklios Lietuvos įvaizdžio. Todėl manau, kad pats laikas pradėti kurti dirbtinio intelekto algoritmais pagrįstus testus, kurie padėtų įvertinti studijų ir mokslo veiklą vykdančių institucijų bei jas reguliuojančių sistemų reputaciją bei patikimumą.
Pirmas testas. Nacionalinės švietimo politikos atitiktis pasaulinėms realijoms
Atliekant šį testą, reikia tirti kelis objektus, pastaruoju metu tapusius raktiniais žodžiais žiniasklaidoje: talentai, aukštos pridėtinės vertės ekonomika ir investicijų pritraukimas. Kaip Lietuvos valstybinė švietimo politika prisideda prie aukštą pridėtinę vertę kuriančių verslų atsiradimo ir plėtros Lietuvoje, talentų pritraukimo / išlaikymo bei jų ugdymo? Kodėl dažnai niekais pavirsta progresyvių valstybinių institucijų, pavyzdžiui agentūros „Investuok Lietuvoje“ ar Lietuvos banko, pastangos į Lietuvą pritraukti investicijas bei inovacijas?
Lietuvos žiniasklaida mirga pranešimais apie gerėjančius migracijos rodiklius ir su tuo susijusius galimus teigiamus Lietuvos ekonomikos pokyčius. Tuo tarpu darbdaviai, jau neslepiantys darbo jėgos trūkumo problemos, teigia, kad patrauklus atlygis tiesiogiai susijęs su verslo kuriama verte. Deja, šiandien Lietuvoje dominuoja žemos pridėtinės vertės verslai.
Akivaizdu, kad kartu su Pramone 4.0 besiplečiančios automatizavimo galimybės turi potencialo tuos kaštus dar labiau sumažinti, tačiau būtent darbo kaštų, susijusių su rutininių užduočių eliminavimu, sąskaita. Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, apie 50 proc. kompanijų tiki, kad automatizavimas sumažins tam tikrų profesijų poreikį. Svarbu yra tai, kad dažnu atveju tai reiškia ne darbo, o tam tikrų užduočių atsisakymą. Pavyzdžiui, remiantis atliktais tyrimais, du trečdaliai šiandienos profesijų apima mažiausiai 30 proc. automatizavimui tinkamų užduočių ir tik maždaug ketvirtis – daugiau nei 70 proc. automatizuojamų užduočių.
Todėl šiandienos kontekste verslas turi apsispręsti, kurią – automatizavimo ar augimo – strategiją pasirinkti. Pirmoji susijusi su siauru požiūriu – automatizuojant sumažinti darbo kaštai, o antroji orientuota į tai, kad, automatizavus kai kurias užduotis, darbuotojo gebėjimai ir talentai gali būti nukreipti aukštesnės pridėtinės vertės kūrimui. Tačiau tam reikia darbuotojų, turinčių žinių ir įgūdžių, susijusių su programavimu, gebėjimu kurti technologijas, analitiniu kritiniu mąstymu bei kūrybiškumu, inovacijomis bei originalumu.
Nemažiau svarbu atrasti šalies ekosistemos sąrangą, ugdyti ir pritraukti jai talentus. Teigiama, jog apie 59 proc. darbdavių planuoja iki 2022 m. pakeisti gamybos, paskirstymo veiklas keičiant vertės grandinės struktūrą. Pusė iš jų galvoja keisti veiklos geografiją. Tačiau lemiamu veiksniu priimant sprendimus jie įvardija vietinių talentų prieinamumą.
Remiantis atliktais tyrimais, du trečdaliai šiandienos profesijų apima mažiausiai 30 proc. automatizavimui tinkamų užduočių ir tik maždaug ketvirtis – daugiau nei 70 proc. automatizuojamų užduočių.
Akivaizdu, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp talentų prieinamumo, aukštos pridėtinės verslo vertės ir šalies patrauklumo investicijoms. Esminis prioritetas šiame cikle yra talentai. Taigi, kai visas pasaulis ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste kalba apie tai, kad greta technologijų, dirbtinio intelekto ir robotų valdymo gyvybiškai svarbūs bus vadybiniai, verslumo, žmogiškųjų išteklių ir kiti „minkštųjų mokslų“ įgūdžiai, mūsų šalies švietimo politika keliauja į priešingą pusę – mažina tokių studijų prieinamumą gabiems, tačiau finansinių išteklių galbūt ribojamiems Lietuvos absolventams.
Jau visiems žinoma, kad aukštojo mokslo tinklas yra neadekvatus ir savo dydžio, ir struktūros prasme, o ir valstybei kainuoja brangiai. Deja, finansavimui būdingas fragmentiškumas ir netinkamas prioritetų paskirstymas. Efektyviam Pramonės 4.0 strategijos įgyvendinimui didžiausią įtaką daro studijos, susijusios su inžinerija ir verslu, tad kaip pavyzdį pateiksiu siūlomą 2019 metų finansavimo struktūrą būtent šiose kryptyse.
Iš viso priėmimui į informatikos, fizinių, inžinerijos bei technologijos mokslų bakalauro studijas 2019 m. valstybė skiria 4 mln. 146 tūkst. eurų (5550 valstybės finansuojamų vietų). Iš jų apie 36 proc. tenka studijoms kolegijose, likusi dalis – universitetinėms studijoms. Atitinkamai verslo studijoms skiriama 698 tūkst. eurų – 1665 valstybės finansuojamų vietų, iš kurių 13 proc. tenka universitetinėms studijoms, o likusi dalis – koleginėms. Šis finansavimas konkurenciniu būdu dalinamas tarp daugiau nei 40 aukštojo mokslo paslaugas teikiančių institucijų. Ankstesnių metų patirtis rodo, kad tradiciškai kolegijos šių vietų net neužpildo.
Valstybės finansavimo studijoms sistema orientuota ne į talentus, o į vidutiniokus. Gauti valstybės finansavimą Lietuvoje galima patenkinus tris kriterijus: stojamojo balo, skaičiuojamo iš valstybinių ir nevalstybinių egzaminų pagal nustatytą metodiką; trijų valstybinių egzaminų vidurkio bei metinių pažymių vidurkio.
Skirtingos sąlygos valstybės finansavimui studijoms universitete ir kolegijoje rodo, kam valstybė teikia prioritetą. Pereinamasis balas universitete yra 5,4, o kolegijoje – 4,3, egzaminų vidurkis – atitinkamai 25 balai ir 40 balų, o metinių pažymių vidurkis – 6 ir 7. Primenu, kad Lietuvoje galioja 10 balų vertinimo sistema, o norint išlaikyti valstybinį egzaminą, užtenka surinkti 16 balų iš 100.
Taigi į universitetą gali patekti ir valstybės finansavimą gauti stiprūs vidutiniokai, tačiau į kolegijas – vos persiritę per minimalias karteles. Žinoma, tai priklauso nuo pasirinktos studijų krypties. Pavyzdžiui, verslo studijose, kur valstybės finansuojamų vietų itin mažai, konkursinis balas kartais pralenkia medicinos mokslus.
Akivaizdu, kad pačių talentingiausių, ambicingai besirenkančių geriausius pasaulio universitetus kol kas nesulaikysime, belieka tikėtis, kad jie grįš ir dirbs Lietuvoje.
Anksčiau paminėti faktai tampa kliuviniais tiek kuriant ir vystant vietinį verslą, orientuotą į aukštą pridėtinę vertę, tiek bandant pritraukti tiesiogines užsienio investicijas. Pastarųjų metų patirtis parodė, kad investuotojai labai atidžiai vertina regiono / valstybės edukacinį paketą, analizuoja jo kiekybę ir turinį. Skaičiai, kurių tikisi investuotojai, yra tokie dideli, kad net kartu sudėjus visus universitetų ir kolegijų studentus, tą poreikį vos patenkintume. Tačiau fragmentacija bei ištrintos ar išsitrynusios ribos tarp kolegijų ir universitetų riboja visos sistemos patrauklumą.
Kur kas skaudesnė tema susijusi su talentais. Šiandieninė sistema padaro viską, kad jie išvyktų ir nebūtinai į geriausius pasaulio universitetus. Akivaizdu, kad pačių talentingiausių, ambicingai besirenkančių geriausius pasaulio universitetus kol kas nesulaikysime, belieka tikėtis, kad jie grįš ir dirbs Lietuvoje. Tačiau labiausiai liūdina tai, kad pralaimime ir antrąjį pasirinkimą, kai gabūs jaunuoliai, negavę valstybinio finansavimo Lietuvos universitete, antru pasirinkimu keliauja į nebūtinai geriausią užsienio universitetą, kurį jam padeda pasirinkti agentūros Lietuvoje. MIT, Harvardui, Stanfordui bei kitiems agentų nereikia, o visa kita yra tik rinkodara, kurią antrojo flango užsienio universitetai yra priversti daryti. Deja, tai tenka daryti ir Lietuvoje.
Antras testas. Atitiktis akademinėms vertybėms ir sąžiningumui
Šis testas padėtų įvertinti studijų ir mokslo institucijų veiksmų tvarumą vykdant akademinę misiją ilguoju laikotarpiu. Vertinti siūlyčiau institucijų rinkodaros ir komunikacijos turinį bei jų atitiktį realiems veiksmams.
Universitetinės rinkodaros ypatumai turi kelias plotmes. Išorinę komunikaciją, kurią dažnai girdime viešuose ekspertų pasisakymuose, skaitome užsakomuosiuose straipsniuose, skleidžiame lankydami mokyklas, tarsi gražiai pakedentas plunksnas demonstruojame studijų mugėse ir, kaip to reikalauja skaitmenizuotas pasaulis, dalinamės per socialines medijas. Gal tai ir nėra pats geriausias būdas išleisti ribotus finansinius išteklius, tačiau turinys yra tikrai orientuotas į ilgalaikę akademinę misiją – kokybę bei kuriamą vertę. Kova šioje plotmėje yra bent jau sąžininga.
Kur kas įdomesni, paprastam piliečiui nematomi „partizaniniai“ veiksmai prasideda už kadro. Šios veiklos tikslas – apžaisti sistemą, vėjais paleidžiant ministerijos norus stiprinti studijų ir mokslo kokybę, ar užtikrinti, kad, pavyzdžiui, į universitetus ateitų motyvuoti ir gerai pasirengę kandidatai, o studijų programose būtų rentabilus studentų skaičius. Žaidimas „sutrikdyk sistemą“ turi kelias tipines veiksmų sekas.
Liūdna, kai trumpalaikiai išgyvenimo tikslai ima viršų prieš ilgalaikę akademinę misiją.
Pirmoji vadinasi „parduok automobilį dalimis“. LAMA BPO sistema, kurioje registruojasi būsimi kandidatai, veikia kaip savotiška elektroninė parduotuvė. Žaidimas pasireiškia tuo, kad vienu kodu registruota programa pavirsta keliomis ar net keliolika eilučių, dažniausiai įtraukiant rinkodaros požiūriu patrauklius žodžius.
Paprastai tariant, prekių sąraše atsiduria prekė, pavyzdžiui, automobilis, bet atskirai reklamuojami ir to paties automobilio ratai. Net jei tau patiko tik ratai, vis tiek turėsi pirkti visą automobilį. Dėl šios priežasties ir taip komplikuotas studijų klasifikatorius tampa abituriento kantrybe bandančiu sąrašu, papildytu kliento apgaulės apraiškomis.
Antrasis tipas „nuleisk kartelę“ reiškia, jog institucija nusprendžia nesilaikyti minimalaus stojamojo balo reikalavimo. Pasekmės yra aiškios – talentingi ir motyvuoti studentai sumetami su tais, kurie šiaip taip baigė mokyklą, tačiau turi ambicijų gauti diplomą. Ir trečiasis būdas yra „apsidrausk mirusiomis sielomis“. Jis padeda užsitikrinti, jog net ir nerentabili programa bus vykdoma, nes išankstinio institucinio priėmimo metu mokyklos leidžia sau į lietuvių kalba vykdomas programas priimti užsieniečius arba pakeliui sušluoja tuos, kurie dar nuo ankstesnių metų netenkina minimalaus studijuoti balo.
Nesmagu, kai šioje pseudokonkurencinėje kovoje neatlaiko ir „piratinius“ algoritmus pradeda naudoti net tos institucijos, kurių reputacija yra aukšta, o pajėgumas užtikrinti kokybiškas studijas yra daugiau nei pakankamas. Liūdna, kai trumpalaikiai išgyvenimo tikslai ima viršų prieš ilgalaikę akademinę misiją.
Trečiasis testas. Sprintas ar maratonas
Pastarųjų penkerių metų patirtis leidžia teigti, jog pokyčiai akademiniame pasaulyje yra ne sprintas, o maratonas, kurį laimi tinkamai savo jėgas paskirstę dalyviai. Rezultatai ateina labai lėtai, o finansinis tvarumas pasijaučia ne iš karto.
Tačiau manau, kad svarbiausia yra pasirinkti, ar aktyviai dalyvauti „bado žaidynėse“, ar tiesiog dirbti kokybės ir akademinės reputacijos stiprinimo kryptimi. Manau, jog Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas (EVF) savo pasirinkimą jau padarė ir sparčiu žingsniu keliauja kartu su geriausiomis pasaulio verslo mokyklomis. Tai patvirtina pastarųjų metų pasiekimai.
2015-aisiai fakultetas buvo pirmasis Baltijos šalyse, atidaręs „Bloomberg“ finansų rinkų laboratoriją, suteikiančią studentams ir akademikams prieigą prie realių pasaulio rinkų duomenų. Iki 2017 m. fakultetas buvo vienintelis, turintis licencijuotų ir atestuotų apskaitininkų asociacijos ACCA (angl. the Association of Chartered Certified Accountants) akredituotą studijų programą. 2018 m. EVF tapo pirmuoju ir vieninteliu Lietuvoje, turinčiu Sertifikuoto marketingo instituto (The Chartered Institute of Marketing) akreditaciją įgijusią Marketingo valdymo programą. Šių metų balandį CFA (angl. Chartered Financial Analyst, liet. atestuotas finansų analitikas) institutas įtraukė KTU EVF Finansų magistro programą į „University Affiliation Program“ (UAP). Tai patvirtina, kad ji atitinka aukščiausio lygio akademinius standartus ir yra pajėgi rengti aukštos kvalifikacijos finansų profesionalus, besispecializuojančius investicijų srityje.
Svarbiausia yra pasirinkti, ar aktyviai dalyvauti „bado žaidynėse“, ar tiesiog dirbti kokybės ir akademinės reputacijos stiprinimo kryptimi.
Taip pat esame vienintelis ir pirmasis iš Lietuvos ekonomikos fakultetų, vykdžiusių visus Europos Komisijos projektus, skirtus instituciniam vystymuisi: „Twinning“, „Teaming“ ir „Era Chair“. Tai pamatą ateičiai kuriantys projektai. Esame vieni pirmųjų, pradėjusių rimtai dirbti su akreditavimo agentūromis. 2019 m. sėkmingai užbaigta EDAF mentorystės programa, EPAS akreditacijai gauti, šiuo metu KTU EVF siekia AACSB akreditacijos. Pusė mūsų studijų programų šių metų reitinguose užima pirmą poziciją. Pirmasis Lietuvos ir KTU istorijoje straipsnis, įvertintas „Financial Times“ reitinguose parašytas taip pat EVF mokslininkų. Pirmą kartą Universiteto istorijoje EVF verslo studijos atsirado QS verslo ir vadybos studijų programų reitingų sąraše.
Fakulteto mokslininkų atliktą darbą bei padarytą pažangą 2018 m. įvertino ir tarptautiniai MOSTA ekspertai. Jų vertinimu, fakulteto perspektyvumo balas pakilo nuo 2,6 iki 5, o mokslo kokybė ekonomikos ir verslo srityse – nuo 2 iki atitinkamai 3 ir 4. Taigi susikūrėme stiprią akademinę reputaciją.
Neabejoju, jog tokių stiprėjančios akademinės reputacijos faktų tiek studijų, tiek mokslo srityse turi kiekviena mokykla. Liūdna, jog tie laimėjimai paskęsta Lietuviškai žiniasklaidai būdingame negatyviame fone, o ydinga, vizijos neturinti švietimo sistema įsuka į akademines vertybes diskredituojančius veiksmus. Todėl kviečiu visą Lietuvos akademinę bendruomenę prisiimti atsakomybę ir, nepaisant vietinės švietimo politikos apynasrių, visas pastangas ir išteklius skirti studijų ir mokslo kokybei. Nes tik nuo mūsų priklauso, ar talentingiausi šalies ateities protai turės galimybę čia, Lietuvoje, įgyti tarptautinius standartus atitinkantį išsilavinimą.
Edita Gimžauskienė yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) dekanė, profesorė.
