Pirmiausia reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 178 straipsnis, kuris apibrėžia atsakomybę už alkoholinių gėrimų vartojimą arba girto pasirodymą viešose vietose, nenumato atsakomybės už skirtingą asmens neblaivumo laipsnį.
Šio pažeidimo kontekste sprendžiant asmens kaltės klausimą svarbu nustatyti du elementus: vietos, kurioje asmuo buvo, viešumą bei aplinkybę, kad asmens elgesys, nulemtas girtumo, įžeidė žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę. Taigi nėra svarbu nurodyti girtumo laipsnį, pakanka fakto, kad asmuo, būdamas neblaivus, pasirodo viešoje vietoje.
Kaip teismui įsitikinti, kad žmogus iš tiesų buvo neblaivus?
Pagal teismų praktiką girtumas, kai nėra būtinas konkretus jo laipsnis, įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Suprantama, kad alkoholio kiekio matuoklio rodmenys ar medicinos specialistų išvada dažniausiai tokio pobūdžio bylose yra svariausi įrodymai asmens neblaivumui nustatyti.
Tačiau ne visuomet jie yra pateikiami teismui. Ar tokiu atveju teisėjai kiekvienam administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turėtų nutraukti bylą ir taip nesiekti išaiškinti tiesos? Ne, teismai ieško ir kitų būdų, kuriais būtų galima nustatyti, ar yra padarytas teisės pažeidimas ir, jei tai pasitvirtina, užtikrinti, kad būtų pasiekti nuobaudos skyrimo tikslai – bendro gyvenimo taisyklių gerbimas ir naujų pažeidimų prevencija.
Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartyje konstatuota, kad nors asmens girtumas nebuvo nustatytas anksčiau nurodytomis priemonėmis, tačiau faktas, kad asmuo neblaivus, buvo akivaizdus. Teismas rėmėsi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, kuriuose pažymėta, kad nuo pažeidėjo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis nesiorientavo aplinkoje ir negalėjo paaiškinti, kur gyvena.
Nėra pagrindo netikėti pareigūnais, kurie, kaip ir kiekvienas liudytojas teisme, yra įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kai jų teismo posėdyje duoti parodymai iš esmės atitinka ir tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas įvykio aplinkybes, nėra nustatomas jų suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi.
Kitas pavyzdys: Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje asmens girtumas buvo nustatytas aplinkinių žmonių liudijimu. Kaip nurodė šie liudytojai, buvo matyti, kad pažeidėjas yra neblaivus, jis ėjo svirduliuodamas, keikėsi.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad netikėti liudytojų parodymais, kurie teisme taip pat duoti pastaruosius įspėjus apie atsakomybę už melagingą liudijimą, be to, jie vieni kitiems neprieštaravo, iš esmės buvo nuoseklūs, nėra jokio pagrindo. Taip pat nenustatyta, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių duomenų nepateikė ir pats pažeidėjas.
Be to, remdamasis ATPK 257 straipsniu, teismas turi teisę vertinti byloje esančias aplinkybes ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, norėčiau pažymėti, kad bylose būna įvairių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių žmogaus kaltę. Kiekvieno teisėjo pareiga yra atsakingai įvertinti bylos medžiagą, motyvuoti savo sprendimą ir visiems asmenims užtikrinti teisingumo įgyvendinimą.
Edita Lapinskienė yra Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja
