2016 m. šalies teismus pasiekė 25 prekybos žmonėmis ir prostitucijos bylos, išnagrinėta 20 bylų, o nuteisti 39 asmenys. Atvejų analizė rodo, kad dažniausiai pasitaikantys yra seksualinio išnaudojimo, vergiško darbo, išnaudojimo nusikaltimų vykdymui, priverstinės santuokos atvejai. Kokias grėsmes ir tendencijas atskleidžia tokio pobūdžio bylos?
Vien Klaipėdos apygardos teisme šiuo metu nagrinėjamos mažiausiai 4 prekybos žmonėmis bylos, susijusios su seksualiniu išnaudojimu, vergišku darbu, išnaudojimu nusikaltimų vykdymui, išnaudojimu priverstinei santuokai: sunkiai besiverčianti moteris Vokietijoje vietoj slaugytojos darbo prievarta teikė lytines paslaugas, darbo ieškoję žmonės parduoti dirbti vergiškomis sąlygomis Didžiojoje Britanijoje, nepilnamečiai gabenti į užsienį vagystėms, mergina vos išvengė fiktyvios santuokos ir pan.
Prekyba žmonėmis – plati sąvoka, apimanti žmonių verbavimą, pervežimą, perdavimą, taip pat laikymą nelaisvėje išnaudojimo tikslu. Tikslo neretai siekiama grasinant, panaudojant smurtą, kitas prievartos formas ir taip atimant galimybę priešintis. Kitas būdas – pasinaudoti būsimų aukų pažeidžiamumu ir palenkti apgaule ar sukčiaujant, mokant pinigus bei kitaip atlyginant joms ar jų „pardavėjams“.
Išnaudojimo tikslai gali būti patys įvairiausi – prostitucija, pornografija, fiktyvi santuoka, taip pat priverstinis darbas vergiškomis sąlygomis, nusikaltimų darymas, elgetavimas, surogatinė motinystė ar organų pašalinimas. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimai, kai pažeidžiama ne tik asmens laisvė, bet ir beveik visos teisinėje valstybėje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės.
Pabrėžtina, kad Lietuva yra aukų kilmės šalis: nors į prekybos žmonėmis tinklą patekę žmonės dažniausiai išvežami į užsienio šalis, tačiau prekyba jais prasideda čia, Lietuvoje. Pagrindiniu prekeivių žmonėmis taikiniu dažniausia tampa labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės. Aukų ieškoma tarp vaikų ir paauglių, ypač iš globos namų ar asocialių šeimų, taip pat tarp darbo neturinčių žmonių, intensyviai ieškančių darbo ar galimybės išvykti. Taikomasi ir į įvairių priklausomybių turinčius žmones.
Pastebima tendencija, kad žmonių verbavimui vis dažniau pasinaudojama šiuolaikinėmis technologijomis: pvz., socialiniais tinklais („Facebook“ ir kt.), pažinčių ir skelbimų portalais, kurių turinys beveik nekontroliuojamas. Šios platformos tampa lengva žmonių verbavimo priemone. Žinant tai, internetinėje erdvėje viešinti savo asmeninio gyvenimo detales reikėtų itin apgalvotai.
Vienas iš tokių pavyzdžių – nuo internetinės draugystės prasidėjusi, jaunos Tauragės m. gyventojos, kurią Londone norėta prievarta ištekinti už pakistaniečio, istorija. Rūsyje įkalintos merginos pagalbos šauksmas pasiekė organizaciją „Caritas“ Lietuvoje. Skubiai organizuotomis mūsų šalies ir britų teisėsaugos pareigūnų bendromis pastangomis ją pavyko apsaugoti. Tačiau ne kiekviena istorija turi tokią sąlyginai sėkmingą pabaigą.
Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusieji dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių keičia savo pirminius parodymus, kurie, kaip žinoma iš praktikos, paprastai yra teisingi. Nusikaltimų aukoms, ypač patyrusioms seksualinį išnaudojimą, sunku pakartotinai prisiminti patirtus išgyvenimus, kalbėti apie įvykių aplinkybes. Kita problema, su kuria susiduriama teismuose nagrinėjant šios kategorijos bylas, yra pagrindinių proceso dalyvių, gyvenančių užsienyje, dalyvavimo baudžiamajame procese užtikrinimas. Jei kaltinamojo dalyvavimui užtikrinti įrankių dar turima, tai dėl nukentėjusiųjų situacija yra sudėtingesnė. Bylai pasiekus teismą, kai nežinoma nukentėjusiojo buvimo vieta ir nėra galimybės, kaip to reikalauja įstatymas, pranešti apie bylos nagrinėjimą, teismo procesas gali užsitęsti.
Europos teisėje ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtinta taisyklė, kad nukentėjusiojo sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku. Tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės nesusivokia tapę nusikaltimo aukomis ir nelinkę padėti tyrimui.
Nukentėjusiųjų parodymai prekybos žmonėmis bylose neretai yra vieni esminių ir pagrindinių įrodymų. Todėl tinkamas pirminių nukentėjusiųjų parodymų fiksavimas, taip pat nukentėjusiųjų, ypač vaikų ar nepilnamečių, apklausų organizavimas pirminėje proceso stadijoje yra itin svarbus tiesos nustatymui baudžiamojoje byloje. Aktualus ir šiuos procesinius veiksmus atliekančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetencijos klausimas. Tai tik keli aspektai, turintys įtakos sėkmingam bylų ištyrimui, o kartu ir šių nusikaltimų užkardymui.
Prekybos žmonėmis atvejai susilaukia nemažo visuomenės atgarsio. Visiems svarbu, kad kaltinamieji sulauktų pelnytos bausmės, o jų aukos – teisingumo įgyvendinimo. Visuomenės informavimas ir švietimas, sąmoningumo ir pilietiškumo ugdymas, aktyvi prevencinė politika neabejotinai turi veiksmingą poveikį kovoje su prekyba žmonėmis. Kuo plačiau viešai bus diskutuojama apie galimas prekybos žmonėmis grėsmes, jos formas, verbavimo būdus, tuo didesnė tikimybė, kad informacija pasieks reikiamą auditoriją.
Ne mažiau svarbi yra aktyvi bei pilietiška visuomenės pozicija – nebūti abejingiems ir apie žinomus ar galimus prekybos žmonėmis atvejus informuoti atitinkamas socialines tarnybas ir teisėsaugos institucijas. Be abejo, aktualu ir greitas socialinių tarnybų ir teisėsaugos institucijų reagavimas į gautą informaciją, šių institucijų tarpusavio bei tarptautinis bendradarbiavimas.
Edita Lapinskienė yra Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja.
Lietuvoje baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis ar su ja susijusias veiklas yra numatyta LR Baudžiamojo kodekso 147 straipsnyje „Prekyba žmonėmis“, 147(1) str. „Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms“, 147(2) str. „Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis“, 157 str. „Vaiko pirkimas arba pardavimas“, paminėtinas ir 307 str. „Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“ bei 308 str. „Įtraukimas į prostituciją“.
