Savivaldybėms vėl pravertas plyšys imtis ūkinės veiklos
Tik prieš metus įsigaliojo Vietos savivaldos įstatymo pakeitimas ir įpareigojo savivaldybes, prieš imantis naujų ūkinių veiklų, gauti Konkurencijos Tarybos leidimą. O šioje sesijoje nuspręsta grįžti žingsniu atgal – jei tik savivaldybės įmonės pasiūlys mažesnę nei privačių tiekėjų kainą (o mažesnę kainą valdžia gali pasiūlyti visada, ypač – pasisemdama finansų iš savivaldybės biudžeto), galės nevaržomai pradėti vykdyti šias paslaugas: vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, taip pat – maitinimo paslaugas ugdymo, globos arba sveikatos priežiūros įstaigose.
Viena vertus, galima pasidžiaugti, kad šie pakeitimai yra daugiau nei metus trukusių diskusijų kompromisas. O juk savivaldybės spaudė panaikinti beveik visus apribojimus steigiant užsinorėtą valdišką įmonę ar praplėsti esančių valdiškų įmonių veiklas.
Kita vertus, šių pakeitimų visai nereikėjo. Jau ne kartą buvo iškeltos savivaldybių valdomų įmonių skaidrumo ir kontrolės problemos. 2017 m. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus tyrimas rodo, kad „valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių valdybos taip pat nėra pakankamai atsparios politikų ir verslo įtakai”. Valstybės kontrolė yra ne kartą pažymėjusi, kad „dalis valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių apskritai nekuria pridėtinės vertės valstybei, o tam tikrais atvejais teikia naudą tik pačioms įmonėms, viešosioms įstaigoms ar net privačių asmenų grupėms“. Dar šiais metais STT nustatė, kad yra savivaldybių, kurių administracijose dirba net apie trečdalį dirbančių giminaičių ir artimųjų. O jei būtų patikrintos savivaldybių valdomos įmonės?
Juk politikai, kuriems svarbu, kad žmonės gautų kokybiškas ir prieinamas paslaugas ar produktus, neturėtų skirstyti įmonių į savas ir svetimas. Ir būdami atsakingi ir skaidrūs turėtų norėti pasitikrinti su Konkurencijos Taryba, ar tikrai įdėti mokesčių mokėtojų pinigus į naują viešbutį ar daugiabučių namų administravimo įmonę yra pats geriausias sprendimas.
Atrodo, kad kol kas dažnas šiandieninis politikas taip negalvoja. Atrodo, kad svarbu tik išlaikyti savivaldybės įmonės kontrolę savo rankose. Todėl šią sesiją Seime taip pat buvo nuspręsta, kad reorganizuojant ar privatizuojant savivaldybių valdomas šilumos tiekimo įmones, privatūs akcininkai negalės turėti daugiau kaip trečdalio balsų.
Privatūs pensijų fondai – pensijų kaupimo sistemos podukra
Seimui priėmus Pensijų kaupimo įstatymą atsisakoma prieš 15 metų užsibrėžtos krypties – nuosekliai mažinti einamaisiais mokėjimais grįstą pensijų dalį ir didinti privačiu kaupimu grįstą pensiją. O kiekvienas sukaupęs virš 10 000 eurų nuo šiol privalės su savo privačia pensija grįžti į valstybinę sistemą – anuiteto mokėtojas bus tik „Sodra“. Šiandien Lietuvoje veikia privačios įmonės, siūlančios pensijų anuitetų paslaugas, po šio įstatymo jų gali nebelikti.
Nuo pensijų reformos pradžios pensijų kaupimo bendrovių sumažėjo nuo 14 iki 5. Kiek jų liks po šios reformos, lieka atviras klausimas. Jei nusivylusių nesibaigiančiomis reformomis privataus pensijų kaupimo dalyvių fonduose sumažės ir pensijų fondų paslaugų kainas dar griežčiau reguliuos, ateity gali likti tik keli pensijų fondai. O tada, juos apkaltinus oligopolija, bus galima steigti ne tik valstybinį anuiteto mokėtoją, bet ir valstybinį pensijų fondą. Ši idėja sklando jau ne vienerius metus.
Sveikatos apsaugos sistemoje – privačioms gydymo įstaigoms vietos nėra
Dar vienu – Sveikatos draudimo įstatymu – nuspręsta, kad valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms suteikiama pirmenybė teikti stacionarias sveikatos priežiūros paslaugas, kai šios finansuojamos iš Valstybinių ligonių kasų, t. y. iš mokesčių mokėtojo privalomojo sveikatos draudimo įmokų.
Vėlgi, privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos bus diskriminuojamos, nes jos galės teikti paslaugas tik tuo atveju (ir tik ta apimtimi), jei to negalės užtikrinti gydymo įstaigos, priklausančios valstybiniam įstaigų tinklui.
Jau dabar galimybės sudaryti sutartis su Teritorinėmis ligonių kasomis dėl anksčiau minėtų paslaugų apmokėjimo privačioms gydymo įstaigoms praktiškai yra ribotos. 2016 m. Valstybinė ligonių kasa pasirašė sutartis su 3 privačiomis gydymo įstaigomis, teikiančiomis stacionarines paslaugas, 2017 m. – dviem. 2017 m. šių dviejų pasirašytų sutarčių suma sudarė tik 0,4 proc. PSDF išlaidų stacionarinėms paslaugoms.
2015 m. Eurostato duomenimis, privačių stacionaro lovų santykis su visomis stacionarinėmis lovomis 20-yje Europos Sąjungos šalių sudarė 24,3 proc., o Lietuvoje – vos 1,3 proc. Kiek jų liks po šios reformos?
Klasės krepšelis – beprasmis tuščių valstybinių mokyklų gelbėjimas
Nuo šio rugsėjo 1 d. ugdymo lėšos mokykloms bus skiriamos pagal klasių skaičių bei dydį. Beveik 20 metų galiojusi moksleivio krepšelio sistema keičiama klasės krepšeliu.
Mūsų švietimo sistema, kaip ir Švedijoje, nors ir niekada neturėjo pilno „mokinio krepšelio”, įtraukė visas mokyklas į mokyklų finansavimo sistemą. Švedijoje iki šiol vienodomis sąlygomis konkuruoja tiek privačios, tiek valstybinės mokyklos. Svarbu tik, kad mokyklą pasirinktų mokinys ir jo tėvai ir finansavimas ją pasiekia.
Tiek dėl gyventojų emigracijos, tiek dėl aktyvesnės konkurencijos ištuštėjus kai kurioms mokykloms, vietoj to, kad būtų priimti reikalingi sprendimai – uždaryti ar sujungti mokyklas, prasidėjo šių mokyklų gelbėjimo operacija – klasės krepšelis. Šių pokyčių laimėtojai – tikrai ne mokiniai, greičiau – tuščių mokyklų direktoriai ar bijantys darbą prarasti mokytojai.
Rudenį – „šliaužiančios nacionalizacijos“ tęsinys?
Praėjusią savaitę Seimas priėmė dar vieną įstatymą – nuo lapkričio 1 d. dienos stacionaro paslaugas teikiančioms gydymo įstaigoms bus leidžiama steigti vaistines prekiauti kompensuojamaisiais vaistiniais preparatais ligoninių vaistinėse. Sprendimas galbūt net ir sveikintinas – pagaliau dienos stacionaro pacientai galės gauti kokybiškas procedūras. Nereikės laukti, kol gydytojas išrašys receptą, kad procedūrai nusipirktum vaistą, po to – grįžti prie gydytojo kabineto ir laukti procedūros.
Seimas jau pradėjo svarstyti įstatymo projektą, kuris leistų ligoninių vaistinėms pardavinėti vaistus visiems gyventojams. Valdiškoms ligoninėms imantis prekiauti vaistais, privačios vaistinės – diskriminuojamos. Kyla pavojus, kad gydymo įstaigos, užsiimančios dar ir vaistų prekyba, pradės šią veiklą subsidijuoti viešaisiais finansais, skirtais gydymo paslaugoms. Be to, šiuo metu dauguma mažmeninės prekybos vaistais įmonių yra privataus kapitalo, jos privalo įsigyti ar išsinuomoti patalpas. Tuo tarpu ligoninės, kitos gydymo įstaigos dažnai patalpas ar pastatus valdo patikėjimo teise, nors patys pastatai nuosavybės teise priklauso savivaldybėms ar valstybei. Ir šis turtas yra atleistas nuo nekilnojamojo turto mokesčio.
Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ar po dar kelių šio Seimo „šliaužiančios nacionalizacijos“ sesijų ši nuostata neliks tik deklaracija?
Edita Maslauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė.
