O kur turėtų veikti valdiški verslai? Net ekspertams sunku nubrėžti teisingą ribą. Kartais privatus verslas neįleidžiamas, nes teigiama, kad jis nesugeba suteikti paslaugų ar produktų, kurių reikia vartotojams (kodėl tuos produktus „sugebės“ suteikti valdiška įmonė – politikai dažnai neatsako). Kitais atvejais sakoma, kad kai kurie verslai iš esmės yra monopoliniai, tad geriau, kad ta monopolija būtų valdiška (nors kodėl vartotojams reikėtų džiaugtis dėl valdiškos monopolijos – irgi neaišku). Na, ir žinoma, sunkiausiai atremiamas argumentas, kad valdiškas verslas yra nacionalinio saugumo reikalas.
Stebina, kai šiuo argumentu tiesiog bandomi apsaugoti su valstybės strateginiais interesais visiškai nesusiję verslai. Neseniai grupelė politikų bandė nuo privatizavimo „išgelbėti“ kelių statybos technine priežiūra, kadastriniais matavimais užsiimančią valstybės valdomą įmonę. Juk tuo užsiimančių įmonių – nors vežimu vežk, ir paslauga nėra super reikšminga. Sunku suprasti, ir ką nacionaliniam saugumui svarbių įmonių sąraše veikia valdiški grūdų supirkėjai ar tarp kitų paslaugų interneto paslaugas gyventojams ir įmonėms teikianti valstybinė įmonė.
Valdiškas verslas turi ambicijų plėstis ir siūlyti naujas paslaugas ir produktus. Investicijos, žinoma, gerai. Bet yra skirtumas, ar tai darys valstybinė ar privati įmonė. Kai investuoja privatus asmuo, jis rizikuoja savo pinigais ir reputacija. O jei suklysta, už klaidą sumoka pats. Valdiškame versle atsakomybė veikia kitaip – politikai ir jų deleguoti vadybininkai rizikuoja mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais.
Štai sugalvojo politikai, kad „Lietuvos paštas“ turėtų išplėsti finansines paslaugas. 2012 m. nusipirko daugiau kaip 200 buvusio „Snoro“ kioskų. Dar 2015 m. tuometinė „Lietuvos pašto“ vadovė džiaugėsi, kad už 900 tūkstančių eurų nupirkti bankrutavusio banko kioskai jau atsipirko ir numatoma finansinių paslaugų plėtra. O dar po 3 metų buvo nuspręsta, kad nebebus teikiama mokėjimo sąskaitos paslauga, nes „šis produktas „Lietuvos pašto“ teikiamų finansinių paslaugų krepšelyje buvo itin nepelningas“. Sprendimą pirkti kioskelius priėmęs ministras jau pasitraukęs iš didžiosios politikos, o šie kioskai tapo į dugną tempiančiu „Lietuvos pašto“ balastu.
Stebina, kai šiuo argumentu tiesiog bandomi apsaugoti su valstybės strateginiais interesais visiškai nesusiję verslai.
Bet kioskeliai – smulkmė. Štai valstybei priklausanti įmonė „Klaipėdos nafta“ kartu su konsorciumo partneriais Korėjos bei Japonijos bendrovėmis dalyvauja konkurse vystyti Kipro suskystintų dujų terminalą. Konkurso, kuriame bendrovė dalyvauja kaip konsorciumo rangovas ir partneris, vertė apie 500 mln. eurų.
Čia galima paklausti, kodėl šiuo komerciniu projektu užsiima valdiška įmonė? Nei su Lietuvos vartotojais, nei su monopolija čia niekaip nesusiję. Dalyvauti tokiame projekte Kipre yra Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetas?
Kas prisiims atsakomybę už šias investicijas užsienyje mokesčių mokėtojų pinigais, jei jos nepasiteisintų? Ar tikrai užtikrinant mūsų šalies nacionalinio saugumo interesus tai – būtina ir pasverta investicija? Žinodami jau Lietuvoje kylančius valstybinių įmonių valdymo, efektyvumo ir skaidrumo iššūkius, kaip mes užtikrinsime, kad mokesčių mokėtojų pinigai bus atsakingai panaudoti kitose valstybėse?
Žinoma, džiugu, kad Lietuvos įmonės pripažįstamos užsienyje. Gerai, kad valdiškos įmonės pritraukia ambicingus ir profesionalius vadybininkus, kurie mato daug verslo galimybių. Bet gal verslauti reikėtų rizikuojant privačiais, o ne valdiškais, t. y. mokesčių mokėtojų, pinigais?
Jeigu laikotės pozicijos, kad valdiškų verslų plėtra – nieko blogo, nes konkurencija rinkoje dar niekam nepamaišė, verta pasvarstyti, ar valdiški verslai su privačiais konkuruoja sąžiningai. Raskime nors vieną valdišką įmonę, kuri rinkoje žaidžia pagal tokias pat taisykles, kurios taikomos ir privačioms. Raskime nors vieną valdišką įmonę, kuri veikia be valdžios suteiktų privilegijų, ar specialių taisyklių, kurias dažnai sukuria tą įmonę kuruojanti ministerija.
Štai dar visai naujas pavyzdys. Tam pačiam „Lietuvos paštui“ nepavyko su privačiais paslaugų teikėjais sąžiningai sukonkuruoti dėl socialinių išmokų ir pensijų išnešiojimo, taigi politikai suskubo padėti išstumti konkurentus – siūloma šiai įmonei suteikti monopolinę teisę išnešioti pensijas. Ir toks atvejis nėra vienintelis. Toks konkurentų pašalinimas tampa savaime išsipildančia pranašyste. Jei yra rizika, kad valdžia vieną dieną sugalvos uždrausti privačioms įmonėms teikti paslaugas, potencialūs investuotojai, ypač užsienio, savo investicijoms rinksis kitas šalis. O jau veikiantys privatūs investuotojai pradės verslo plėtrą kitose šalyse ar srityse. Taip valdiška įmonė galiausiai liks vieninteliu tiekėju, o vartotojai už paslaugas mokės brangiau.
Verta pasvarstyti, ar valdiški verslai su privačiais konkuruoja sąžiningai.
Net jei valdžia ir neuždraudžia konkurentų, valdiškos įmonės turi kitą pranašumą prieš privačias. Valdiškos įmonės dažniausiai neturi šeimininko, t. y. suinteresuoto, asmeninius nuostolius patiriančio akcininko. Valdiška įmonė dirba pelningai? Ministras džiaugiasi ir pasakoja apie modernią vadybą. Valdiška įmonė veikia nuostolingai? Ministras pasakoja apie tai, kad įmonė dirba ne dėl pelno, o dėl žmonių. Valdiškai įmonei trūksta pinigų – valdžia savo įmonei leidžia kyštelti ranką į biudžetą arba suteikia valstybės garantiją, t. y. galimybę pasiskolinti pigiau. Ir dar tas akcininkas gali bet kada pakeisti žaidimo taisykles rinkoje savo įmonės naudai.
Jau nekalbant apie atvejus, kai jėgą valdiški verslai gali parodyti, ne tik prieš savo konkurentus, bet ir vartotojus. Įstatymu įpareigoji vartotojus pirkti tavo produktą, ir jie perka – niekur nesidės. Kaip kad iki šių metų Klaipėdos suskystintų dujų terminalo atveju – šilumos tiekimo įmonės privalėjo nupirkti dujų kiekį, kuris reikalingos terminalo išlaikymui. Nei derybose reikia vartotoją įtikinti, nei stengtis, kad kaštai būtų kuo mažesni, kad išsaugotum pardavimus. Ta pati situacija ir su viešosiomis paslaugomis – mokame už privalomąjį sveikatos draudimą, ir kai valdžia pasako, kad gausime tik pigiausią vaistą – jokio kito pasirinkimo ar galimybės su tuo ginčytis neturime.
Todėl, matyt, nevertėtų nei šlovinti valdiškų verslų, nei iš anksto paniekinti privačių. Gal geresnių paslaugų sulauktume, jei politikai ne verslautų, o daugiau dėmesio skirtų kokybiškiems įstatymams, kurie kurtų atviras ir stabilias taisykles visiems.
Edita Maslauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto laikinoji prezidentė.
