Šiame straipsnyje bandysime atsakyti į klausimus, kurie viešojoje erdvėje dažnai nuskamba vienašališkai ir subjektyviai: „Motina pabėgo su vaiku, palikdama vyrą nežinioje“; „Vaiko tėvas neleidžia motinai susitikti su vaiku, slepia, kur jis yra“; „Teismas paliko teisę vaikui gyventi su tėvu“ ir t. t. Jaučiame pareigą visuomenei paaiškinti, kodėl teismai priima vienokius ar kitokius sprendimus, nagrinėdami vienas iš skaudžiausių bylų, susijusių su teisėtais vaiko interesais, jo emociniu saugumu.
Vis dažniau šeimas kuria skirtingų tautybių ir pilietybių asmenys iš įvairiausių pasaulio vietų. Neretas atvejis, kad susidūrus su kultūros, religijos, papročių, kalbos ir kitais skirtumais santuokos yra nutraukiamos. Nutrūkus santykiams, dažnai vienas iš tėvų nusprendžia grįžti į gimtinę, kartu norėdamas pasiimti vaiką. Taip susiduriama su neteisėto vaiko išgabenimo į kitą valstybę problema.
Lietuvoje tokias bylas nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Per pastaruosius kelerius metus teismas sulaukia vidutiniškai po dešimt tokio pobūdžio bylų. Pusė jų pasiekia Lietuvos apeliacinį teismą, kurio priimtas procesinis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Šiose bylose prioritetas neabejotinai teikiamas geriausiems vaiko interesams, šių bylų nagrinėjimas yra jautrus ir reikalaujantis išsamesnės analizės. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai aspektai, susiję su tarptautinio vaikų grobimo bylomis.
Neteisėtas vaiko išvežimas ir laikymas – tai situacijos, kai vienas iš vaiko tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito iš tėvų sutikimo (neteisėtas išvežimas) arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui, negu kitas iš tėvų buvo sutikęs (neteisėtas laikymas). Vaiko neteisėtas išvežimas ir (ar) negrąžinimas pažeidžia globos teises. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės realizuoti šios teisės vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje, iki buvo neteisėtai išvežtas ar laikytas. Tai yra žalingi padariniai, atsirandantys tiek asmeniui, turinčiam vaiko globos teisę, tiek vaikui, neteisėtai išvežtam iš jo gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžintam.
Sprendžiant klausimą dėl vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią nėra grąžinamas, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų pusiausvyrą. Tačiau vaiko interesams privalu skirti pagrindinį dėmesį, kadangi vaikas neabejotinai yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis nei jį globojantys suaugę asmenys.
Lietuvoje tarptautinio vaikų gobimo bylos nagrinėjamos vadovaujantis Europos Sąjungos reglamentu „Briuselis IIa“ (toliau – Reglamentas) ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija). Tiek Reglamente (11 straipsnio 1 dalis), tiek Hagos konvencijoje (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustatyta bendroji taisyklė, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Šios taisyklės išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtinti Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose. Kaip jau minėta, visais atvejais pirmenybė teiktina vaiko interesų apsaugai.
Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus. Todėl teismas turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju. Vaikas gali būti negrąžinamas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę esant bent vienai iš keturių išimčių.
Vaikas gali būti negrąžinamas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę esant bent vienai iš keturių išimčių.
Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta, kad vaikas gali būti negrąžinamas tais atvejais, kai procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus vieneriems metams, teismai nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie aplinkos. Lietuvos teismai, vadovaudamiesi Hagos konvencijos 12 straipsnio nuostatomis, vienerių metų vaiko gyvenimo Lietuvoje termino sąlygą dažnai taiko lanksčiai ir pabrėžia, kad reikšminga vertinti ne konkretų laikotarpį, kurį vaikas praleido Lietuvoje, bet individualius vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos patvirtinančius aspektus.
Taigi, visų pirma atsižvelgtina į tai, kad toks buvimas kitoje teritorijoje nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. Todėl turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos ar darželio lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. Be abejo, Lietuvos teismai vertina ir vaiko emocinį prisitaikymą (saugumą ir stabilumą), analizuoja, ar egzistuoja natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su vaiką išvežusiu vienu iš tėvų. Pabrėžtina, kad vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygį būtina vertinti tuo metu, kai vyksta procesas (esamuoju laiku), nes tai leidžia preliminariai (realiai) daryti išvadas apie įvykusį pripratimą, adaptavimąsi prie tos aplinkos, kurioje vaikas praleido pastaruosius dvylika mėnesių.
Be to, Lietuvos teismai, spręsdami dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos, įvertina ir tai, kad karantino laikotarpiu nepilnamečiams vaikams buvo apribotas tiesioginis bendravimas su giminaičiais Lietuvoje ir tai apsunkino nepilnamečių vaikų prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos procesą.
Pažymėtina, kad Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, atitinkamai vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais negalimas formalus šios konvencijos nuostatų taikymas. Taigi, visais atvejais būtina įvertinti vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos bei žalą, kuri gali būti padaryta vaikui, grąžintam į kilmės valstybę, kadangi neįvertinus šių reikšmingų aplinkybių Hagos konvencijos nuostatų taikymas būtų vien formalus ir neatitiktų tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinto prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos principo.
Rizika, kad grąžintam vaikui bus padaryta fizinė arba psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Reglamente įtvirtinta ir papildoma sąlyga – teismas negali atsisakyti grąžinti vaiko, jei nustatoma, kad bus imtasi priemonių sugrąžinto vaiko apsaugai užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtą vaiko negrąžinimo sąlygą, yra nurodęs, kad tai tokie atvejai, kai tėvai nederamai atlieka savo pareigas ir teises bei yra pagrindo manyti, kad toks jų elgesys nepasikeis ateityje (piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir pan.). Šios nuostatos atitinka Reglamento ir Hagos konvencijos tikslus – tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas.
Tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinti ir kiti vaiko negrąžinimo pagrindai, pavyzdžiui, asmenys ar įstaiga, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu nesinaudojo globos teisėmis, o jei naudojosi, neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas, arba vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
Apibendrinant galima teigti, kad tarptautiniuose teisės aktuose griežtai reglamentuojami neteisėtai išvežtų vaikų grąžinimo klausimai, užtikrinamas greitas jų sugrąžinimas į valstybę, kurioje jie nuolat gyveno, ir įtvirtinamas prioritetinis vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos principas. Lietuvos teismai kiekvienu konkrečiu atveju išimtinius negrąžinimo pagrindus vertina lanksčiai ir ne tik akcentuoja fizinių vaikų gyvenimo sąlygų buvimo svarbą, bet ir įvertina vaikų emocinio saugumo poreikį.
