Buvo ir tokių, kurie teigė, kad 18 metų asmens smegenys nėra pakankamai susiformavusios, jog jis galėtų priimti sprendimus, susijusius su vietos savivaldai deleguotais reikalais. Keistai atrodė ir nerimas dėl to, kad mokytojai pradės pataikauti galimai išrinktam tarybos nariui.
Po šių metų pavasarį įvykusių savivaldos rinkimų praėjus pakankamai laiko, galima užtikrintai teigti, kad jauniausiųjų mūsų piliečių politikoje vis dar labai trūksta ir išsakytiems nuogąstavimams pagrindo pasitvirtinti realybėje nėra. Tai patvirtina ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) paskelbta informacija apie 2019 m. kovo 3 dieną išrinktų savivaldybių tarybų sudėtis.
Visgi po truputį žengiame į priekį: matyti, jog vis daugiau jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusių piliečių eina į politiką ir prisiima atsakomybę už savo krašto viešąjį gyvenimą.
Tačiau pirmiausiai pasižiūrėkime į praėjusios kadencijos tarybų sudėtį.
VRK duomenimis, 2017 m. rudenį savivaldybių tarybų narių amžiaus vidurkis (tiek moterų, tiek vyrų) buvo 53 metai, o savivaldybių tarybų narių skaičius, kurie patenka į amžiaus grupę iki 24 m., siekė tik 0,4 proc.
Kalbant apie vidutinį politikų amžių, dabartinės kadencijos tarybų narių amžiaus vidurkis šiuo metu siekia 51 metus ir 9 mėn.
Tai reiškia, kad praeitos kadencijos savivaldybių tarybose Lietuvoje buvo išrinkti vos šeši tarybų nariai, jaunesni nei 24 m.
Situacija po 2019 m. rinkimų pasikeitė į gerąją pusę, tačiau nežymiai.
Į skirtingų savivaldybių tarybas šiais metais buvo išrinkti: vienas aštuoniolikmetis, vienas dvidešimtmetis, du asmenys, kuriems buvo 21 metai, vienas kandidatas, kuriam buvo 22 metai, po tris asmenis, kuriems buvo 23 ir 24 metai. Iš viso – 11 jaunųjų politikų, rinkimų dieną buvusių 24 metų arba jaunesnio amžiaus.
Kalbant apie vidutinį politikų amžių, dabartinės kadencijos tarybų narių amžiaus vidurkis šiuo metu siekia 51 metus ir 9 mėn. Tai – maždaug vieneriais metais mažiau nei praeitos kadencijos metu.
Pagrindinė išvada žvelgiant į pliką statistiką: tarybos šiek tiek atjaunėjo, išrinkta kiek daugiau pačių jauniausių kandidatų. Nepatyrusių ir mokyklos nebaigusių jaunuolių antplūdis tarybose, kaip buvo baiminamasi, neįvyko.
Todėl galima dar kartą įsitikinti, jog rinkimai nėra toks paprastas mechanizmas, kur užsinorėjus galima lengvai įsirašyti į sąrašą ir tapti tarybos nariu. Apsisprendęs dalyvauti krašto politiniame gyvenime ir siekdamas palaikymo, turi būti aktyvus ne tik savo artimoje aplinkoje – jaunimo bendruomenėje ar ugdymo įstaigoje, bet ir privalai įgauti kur kas platesnio žmonių rato pasitikėjimą, turi gebėti suburti savo rėmėjus, palaikytojus, įtikinti ir telkti žmones. Tą padaryti nėra lengva ir paprasta.
Jaunų žmonių politikoje vis dar labai trūksta, ir tai sukelia atstovavimo problemų – geriausiai jaunuolių problemas išmanančių ir juos atstovaujančių jaunų žmonių tarybose dažniausiai tiesiog nėra, o jei ir yra, tai vienetai. Būtų naivu tikėtis, jog statistinis 51 metų vietos politikas pakankamai gerai žino, kuo gyvena to krašto jaunimas, ar iš esmės yra suprasti jų lūkesčiai ir poreikiai.
Deja, jaunieji lyderiai, būdami atpažįstami savo amžiaus grupėje, veikdami moksleivių tarybose, jaunimo organizacijose ar savanorystės programose, didelio kitų visuomenės grupių palaikymo dar negauna.
Situaciją pakeisti staigiai vargu ar įmanoma, tačiau reikia pradėti kalbėti apie papildomas priemones, galimai paskatinančias jaunus žmones būti ne tik aktyviais politinio gyvenimo stebėtojais, bet ir dalyviais.
Šiuo metu trys Europos Sąjungos valstybės yra įteisinusios balsavimą savivaldos rinkimuose nuo 16-os metų pilna apimtimi – Austrija, Estija ir Malta.
Viena iš tokių priemonių, apie kurią laikas nuo laiko pradedama diskutuoti – balsavimo teisės nuo 16 metų suteikimas renkant savivaldybių tarybas. Žinoma, sprendimas reikalautų gilių diskusijų, nes tokio reguliavimo įgyvendinimas vien formaliai nebūtų paprastas. Lietuvoje balsavimo teisė reglamentuojama ne įstatymu, kaip daugelyje šalių, o Konstitucija.
Jauni žmonės, galėdami balsuoti savivaldybių rinkimuose nuo 16 metų, galimai daugiau domėtųsi vietos bendruomenių reikalais, jų lyderiais, politikų siūlomomis idėjomis – kitaip sakant, tai virstų efektyvia šviečiamąja priemone didinant moksleivių pilietiškumą ir politinį išprusimą.
Galiausiai, jau nuo tokio amžiaus ugdant įprotį ateiti į rinkimus, tikėtina, jog ateityje turėtume ir didesnius atėjusių balsuoti skaičius, ir sąmoningesnę visuomenę.
Be to, didėja tikimybė, jog žmonės, jau nuo paauglystės pradėję domėtis politika, nuspręs savo ateitį sieti ne tik su vietos politika, bet ir su piliečių atstovavimu nacionaliniu lygiu ar, pavyzdžiui, sėkmingai dalyvaus vykdomojoje valdžioje.
Šiuo metu trys Europos Sąjungos valstybės yra įteisinusios balsavimą savivaldos rinkimuose nuo 16-os metų pilna apimtimi – Austrija, Estija ir Malta. Tokio amžiaus balsuoti galima ir kai kuriose Vokietijos žemėse, Škotijoje.
Pavyzdžiui, Austrijoje ir Maltoje šiuo metu nuo 16 metų galima balsuoti net ir nacionaliniuose rinkimuose, t. y. rinkti parlamentą. Apie leidimą šešiolikmečiams balsuoti nacionaliniu lygiu diskutuojama ir Italijoje.
Kroatijoje ir Slovėnijoje įgyjama teisė balsuoti nuo 16 metų amžiaus, jeigu asmuo dirba, t. y. moka mokesčius. Vengrijoje nuo 16 metų amžiaus balsuoti leidžiama susituokusiems asmenims.
Taigi matyti, jog pavyzdžių Europos šalyse netrūksta.
Todėl manau, kad ir mes galime pradėti diskutuoti apie balsavimo teisės suteikimą 16-mečiams Lietuvoje. Turime galvoti apie ateities politikos lyderių ugdymą, o balsavimo amžiaus mažinimas suteikiat teisę rinkti vietos savivaldybių tarybas gali būti vienas žingsnis link to.
Edmundas Pupinis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys.
