Idealiuoju atveju vykdomoji šalies valdžia, Seimui pristatydama tai, ką pavyko nuveikti per metus, atskirtų savo kompetencijas ir kalbėtų apie nuopelnus, kurie buvo tiesiogiai lemti ministerijų darbo, o ne pačių šalies žmonių pastangų ir pasaulyje vyraujančių ekonominių tendencijų.
Deja, tačiau ir toliau sulaukiame gražiais žodžiais apvynioto saldainio, kuriame praktiškai nėra jokio turinio. Beveik visos ataskaitos pagrindinė linija yra tokia – kilo atlyginimai. Taip, atlyginimai kilo, bet ar jie galėjo nekilti? Praėjusias metais išgyvenome ekonominį pakilimą, todėl natūralu, jog darbo užmokestis augo praktiškai visuose sektoriuose.
Dalies mokytojų nepasirengimas naudotis informacinėmis technologijomis yra ne tik pačių mokytojų problema, o kartu ir visos sistemos.
Klausimas turėtų būti, ar kylantys atlyginimai padėjo pasiekti pagrindinių tikslų atskirose srityse, pavyzdžiui, viešajame sektoriuje. Ar padidėjo konkurencija renkantis pedagogo profesiją, ar žmonės nori tapti mokyklų vadovais, valstybės tarnautojais? Deja, tačiau ir toliau viešasis sektorius nėra patraukli darbo vieta. Sąlygos siekiant pritraukti kompetentingus vadovus į švietimo įstaigas ar pritraukti kiek įmanoma daugiau gerus mokymosi rezultatus rodančius absolventus į pedagogus rengiančius universitetus taip ir liko nesudarytos. Jaunimo noras rinktis mokytojo profesiją į teigiamą pusę nepasikeitė.
COVID-19 išryškino švietimo spragas. Dalies mokytojų nepasirengimas naudotis informacinėmis technologijomis yra ne tik pačių mokytojų problema, o kartu ir visos sistemos. Norisi tikėtis, kad krizės padiktuota situacija privers atsakingas institucijas nuolatos rūpintis pedagogų darbui reikalingomis ne tik dalykinėmis, bet ir technologinėmis kompetencijomis. Tačiau bent kol kas to nematyti, nes visos Švietimo, mokslo ir sporto ministro kalbos dažniausia pasibaigia kompiuterių įsigijimo idėja.
Kaip pastebėjo švietimo ekspertai, toks požiūris ir mąstymo būdas, kad kompiuterių įsigijimas jų stokojantiems moksleiviams ir mokytojams išspręs visas problemas, varo į neviltį. Prieš kurį laiką Vyriausybė skyrė 100 mln. eurų kovai su krize švietimo sistemoje. Gavosi taip, jog beveik visos lėšos buvo nukreiptos „į betoną“ – pastatų, bet ne mokymo proceso atnaujinimą.
Išryškėjo ir dar viena šios ataskaitos linija. Tai noras kaltini kitus, bet ne save. Tarkime, dėl bendrojo lavinimo mokyklų tinklo optimizavimo problemų apkaltintos ne tik savivaldybės, bet ir pavasarį vykę savivaldybių tarybų rinkimai. Kitaip sakant, Vyriausybės teigimu kaltas ne jų paties lyderystės ir iniciatyvos trūkumas, o vietos sprendimų priėmėjų nenoras prieš rinkimus imtis reikalingų pertvarkų.
Atotrūkis tarp kaimo ir miesto vaikų pasiekimų ne tik kad nesumažėjo, bet skirtumas tarp miesto ir kaimo mokinių rezultatų nuo 2015 iki 2018 m. netgi išaugo. Kas keisčiausia, jog Vyriausybė teigia, jog tokius rodiklius lemia kaimo vietovėse gyvenančius mokinius veikianti žemesnės socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka, tačiau nieko nepadaryta, jog ši aplinka kaimo vietovėse gerėtų.
Atotrūkis tarp kaimo ir miesto vaikų pasiekimų ne tik kad nesumažėjo, bet skirtumas tarp miesto ir kaimo mokinių rezultatų nuo 2015 iki 2018 m. netgi išaugo.
Nors ataskaitoje yra giriamasi, kad vyksta profesinių mokyklų tinklo optimizavimas, realybė tokia, jog optimizavimas dažniausiai vyksta tik tuo metu, kai jau prijungiamoje mokykloje praktiškai nebelieka moksleivių. Profesinių mokyklų sektorinių centrų potencialas, į kuriuos valstybė investavo dideles ES lėšas, taip ir liko neišnaudotas. Ministerijos priimti teisės aktai dėl papildomų 4 tūkstančių absolventų nukreipimo į aukštąsias mokyklas jau šiais metais dar labiau apsunkins profesinių mokyklų gyvenimą.
Universitetų sujungimas taip pat užsitęsė. ASU, LEU ir VDU integracija formaliai įvyko, tačiau žadėtas pakankamas finansavimas sujungimo procesui taip ir nebuvo užtikrintas, o pedagogų ir žemės ūkio specialistų rengimo nepakankamumo problema tik pagilėjo.
Norint švietimo sistemoje pasiekti esminių pokyčių, juos reikia daryti priiminėjant reikiamus sprendimus visuose švietimo lygiuose. Po trejų su puse LVŽS valdymo metų jau turėtų būti matomi ne tik geri ketinimai, bet ir rezultatai.
Be jau minėtų problemų yra ir begalė kitų darbų, kurių nepavyko įgyvendinti.
Ikimokyklinio ugdymo prieinamumas 4-6 m. amžiaus grupėje sumažėjo nuo 91,9 iki 91,3 proc., nors patvirtintoje strategijoje „Europa 2020“ įvardintas numatomas pasiekimas – 95 proc. Deja, ir ateityje jokių apčiuopiamų priemonių tikslui pasiekti Vyriausybė nenumato.
Nors neformalaus vaikų švietimo prieinamumas buvo planuotas 70 proc., jis šiuo metu siekia tik 62,6 proc. Pagrindinė tokių rezultatų problema – Vyriausybė taip ir nesugebėjo skirti reikiamo finansavimo iš valstybės biudžeto, o kai nėra tvaraus finansavimo, sunku tikėtis ir gero rezultato.
Tikėtis, jog absoliučiai viskas, kas buvo užsibrėžta, bus pasiekta ir įgyvendinta, nėra realu.
Planuotas mokymosi visą gyvenimą stiprinimas tik ir liko ketinimų ir deklaracijų lygyje. Mokymosi visą gyvenimą rodiklis tesiekia 6,9 proc. šalies gyventojų, kai 2019 metais buvo planuota 8,2 proc. ES vidurkis, į kurį siekiame lygiuotis, yra 11,2 proc. Kadangi jokių priemonių tikslui pasiekti numatyta nebuvo, rezultatas yra atitinkamas.
Nors per trejus valdymo metus buvo planuota optimizuoti bendrojo lavinimo mokyklų tinklą, tačiau iš planuotų reorganizuoti 60 proc. mažųjų mokyklų, reorganizuota viso labo 23 proc. Problemų įvardijimą būtų galima tęsti ir toliau, tačiau ir taip aišku, jog tobulas vaizdinys, kurį valstybei piešia Vyriausybė, realybėje yra kitoks.
Tikėtis, jog absoliučiai viskas, kas buvo užsibrėžta, bus pasiekta ir įgyvendinta, nėra realu. Tačiau reikia mokėti įvardinti nesėkmių priežastis ir savikritiškai pažiūrėti, kodėl tam tikri rezultatai nebuvo pasiekti. Mokėjimas įžvelgti savo klaidas ir atsakomybės prisiėmimas už tai, už ką iš tikrųjų esi atsakingas, jau būtų didelis žingsnis ir tobulos valdžios, ir tobulų ataskaitų link.
Edmundas Pupinis yra Seimo narys, Švietimo ir mokslo komiteto narys.
