Manau, daugelis šiandien sutiktų, kad mūsų sveikatos sistemai reikia ne fragmentiškų, bet esminių, t.y. sisteminių pokyčių. Kalbant apie kokybę, naudinga atskirti du dalykus – tai realias pacientų galimybes laisvai rinktis prieinamą gydymą ir Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos ūkinę struktūrą.
Dėl pacientų apsisprendimo – esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų privalo turėti laisvę spręsti, kur patogiausia ir geriausia kreiptis pagalbos, t.y. kokią gydymo įstaigą – valdišką ar privačią – pasirinkti. Kas dėl ūkio struktūros – ji susideda tiek iš valstybės, tiek iš privataus kapitalo sveikatos priežiūros įstaigų. Kad ir koks menkas privataus kapitalo indėlis šiandien Lietuvoje bebūtų, šios dalies negalima ignoruoti, ypač jei norime galvoti apie pacientams naudingus pokyčius.
Leiskime gydytojams gydyti
Valstybines gydymo įstaigas iki šiol tenka sieti ne tik su ilgomis eilėmis. Tai kartu yra ir biurokratijos labirintai. Vis dar likusi sovietmečio atgyvena, kai valdiškos gydymo įstaigos atlieka nemažai joms nebūdingų funkcijų.
Pavyzdžiui, privataus sektoriaus gydymo įstaiga prieš kuriant naują etatą visuomet paskaičiuoja, ar verta įdarbinti žmogų, kuris atliks įstaigai nebūdingas funkcijas, tarkime, vieną ar kelias operacijas. Dažnai priimamas sprendimas pirkti paslaugas iš kitų įmonių – būtent tada, kai jų iš tikrųjų reikia.
Jau seniai pribrendo metas liberalizuoti sveikatos paslaugų rinką ir tokiu būdu padidinti šio sektoriaus „žaidėjų“ konkurencingumą.
Čia kaip su sodininkyste. Jeigu didelė įmonė savo kieme turi sodą, tai nereiškia, kad ji pilnu etatu įdarbins sodininką, kuris visą žiemą tiesiog lauks pavasario. Tikriausiai tokia bendrovė pirks sodininko paslaugas konkretiems darbams atlikti.
Analogiška situacija su automobilių parkais. Ar tikrai valstybinėms medicinos įstaigoms reikia išlaikyti nuosavus autoservisus, kurie smarkiai apkrauna bendrą įstaigos biudžetą? Juk reikia ne tik įrangos, bet ir ją prižiūrėti, mokėti atlyginimus darbuotojams ir administracijai.
Tikrai matau, kad šiuo metu gydymo įstaigos atlieka per daug savo tiesioginei veiklai nebūdingų funkcijų. Jas būtų galima perleisti tiems, kas iš to „duoną valgo“. Ir tokiu būdu sutaupyti. Trumpai tariant – reikia leisti gydymo įstaigoms daryti tai, ką jos moka geriausiai, t.y. gydyti.
Privataus ir valdiško sektoriaus partnerystė
Žinoma, vien valstybinių gydymo įstaigų efektyvumo didinimas visų pacientų bėdų neišspręs.
Tam reikia kompleksiško požiūrio ir šviežio oro gūsio. Jau seniai pribrendo metas liberalizuoti sveikatos paslaugų rinką ir tokiu būdu padidinti šio sektoriaus „žaidėjų“ konkurencingumą.
Remiantis 2015 metų Europos sveikatos paslaugų vartotojų indeksu („Euro Health Consumer Index“), Lietuva paslaugų kokybės reitinge užima tik 33-ią vietą. Pirmaujančios šalys, tokios kaip Nyderlandai ir Belgija (1-a ir 6-a vietos), savo sveikatos sistemoje turi ženkliai daugiau sutarčių su privačios medicinos įstaigomis (atitinkamai 88 ir 70 proc.). Statistika paprasta – Lietuvoje privati medicina užima 8,7 proc. sveikatos paslaugų rinkos.
Deja, Lietuvoje privačiam kapitalui įžengti į sveikatos priežiūros sektorių ir teikti paslaugas pacientams – vis dar sudėtinga. Kita vertus, valstybinio sektoriaus įstaigoms sunku konkuruoti su privatininkais. Viena galimų išeičių – suteikti valstybinio sektoriaus gydymo įstaigoms daugiau veiklos laisvės.
Apskritai vertinant, privatus verslas suinteresuotas teikti kuo kokybiškesnes paslaugas. Kitaip juk gresia bankrotas. Pacientų atžvilgiu – kuo didesnė konkurencija, tuo žmogus išlošia daugiau.
Kalbant apie Lietuvą, ar nebūtų logiška dalį specifinių tyrimų rengimo ar įrangos įsigijimo ir eksploatavimo išlaidų pavesti atlikti privačiam verslui?
Grįžkime prie Vakaruose jau nušlifuoto modelio, vadinamo viešojo ir privataus sektoriaus partneryste. Tai populiarus Europoje taikomas principas, kuomet privatus verslas investuoja į viešąjį sektorių siekiant plėtoti veiklas, priskirtas valstybės ir savivaldybės funkcijoms. Tai yra normali praktika ir optimalus sprendimas, kuomet nepakanka valstybės pinigų būtinosioms sritims.
Kalbant apie Lietuvą, ar nebūtų logiška dalį specifinių tyrimų rengimo ar įrangos įsigijimo ir eksploatavimo išlaidų pavesti atlikti privačiam verslui? Mainais už tai pacientai gautų aukštesnio lygio sveikatos paslaugas. Gautų jas ne po mėnesio ar po pusmečio, bet tada, kada reikia. Be to, taip pagerintume sveikatos priežiūros paslaugų administravimą.
Laimėtų visi, o daugiausiai – pacientai, kurie realiai pajustų pokyčius, gautų reikiamus tyrimus, nebevargtų eilėse ir nebenešiotų gydytojams „vokelių“. Nauda gydymo įstaigoms – nebeliktų didelių tyrimų įrangos išlaikymo ir aptarnavimo išlaidų, atkristų papildomo darbo ir veiklos organizavimo našta.
Taigi – mano manymu, būtina efektyvinti valstybines gydymo įstaigas, kartu į sektorių aktyviau pritraukiant ir privatų verslą. Ypač į tas sritis ir paslaugas, kurių pacientams dabar tenka laukti ilgiausiai.
Valstybinėms medicinos įstaigoms reikia leisti laisviau ir liberaliau veikti šalies sveikatos priežiūros sistemoje. Tik protingai suderinta valstybinio ir privataus sektoriaus partnerystė leis laimėti pacientams ir pasiekti geresnių mūsų sveikatos sistemos rezultatų.
Eduardas Pabarčius yra Liberalų sąjūdžio kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus, Lietuvos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo vadovas, gydytojas-chirurgas
