Vyriausybė pasisakė prieš juridinių asmenų steigimo tvarkos liberalizavimą. Įdomiausia ir blogiausia, kad šios minties, adresuotos parlamentarams, tonas nutolęs nuo vykdomosios valdžios bendravimo su parlamentu gerų manierų. Ne pirmąsyk.
Kalbininkų voratinkliai verslui
Praėjusių metų gegužę įsigaliojo Juridinių asmenų registro nuostatų pakeitimai, kuriuose, be kita ko, numatyta, kad juridinių asmenų registratorius kreipiasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) konsultacijos dėl juridinio asmens pavadinimo atitikties lietuvių bendrinės kalbos normoms. VLKK praneša registro tvarkytojui, ar būsimosios įstaigos pavadinimas nedarkys lietuvių kalbos.
Kitaip tariant, verslininkas, norįs įsteigti įmonę ir mokėti mūsų valstybei mokesčius, turi nuimti kepurę prieš Valstybės įmonės Registrų centro valdininką, kad šis nuolankiai kreiptųsi į kitą biurokratą – VLKK – dėl leidimo įsteigti įmonę. VLKK tarnautojai būriui verslininkų jau atsuko nugarą. Nes pavadinimuose būta svetimkūnių (pvz., raidė „X“).
VLKK tarnautojai būriui verslininkų jau atsuko nugarą. Nes pavadinimuose būta svetimkūnių (pvz., raidė „X“).
Keli parlamentarai ryžosi pažaboti valstybės tarnautojų, kuriems atvertas kelias tyčiotis ir stabdyti sąžiningą ir nepriklausomą verslą, apetitą. Tai 6 Seimo – valdančiosios daugumos ir opozicijos – nariai.
Jie pažymėjo, kad biurokratų užmojai „trukdo verslo plėtrai Lietuvoje“. Pavyzdžiui, jei jaunas vietinis nedidelės korporacijos verslininkas norėtų steigti įmonę, kuri prekiautų ne Lietuvoje, jis turėtų prisistatyti taip, kaip suprastų klientai (o ne VLKK klerkai).
Civilinio kodekso atitinkamo straipsnio pakeitimu siekiama palengvinti įmonių steigimo procesą ir sudaryti geresnes sąlygas verslo aplinkai Lietuvoje. Tarp jų ir užsienio verslui.
Kultūros ministerijos „meistriškumas“
Įprasta praktika, kad Seimo valdyba panašiais klausimais kreipiasi į Vyriausybę, kad ši pateiktų išvadą. Vyriausybė sudraskė į šipulius kilnųjį šešių parlamentarų ketinimą. Ir padarė tai vadovaudamasi gan primityviais motyvais.
Nutarimo projektą rengė Kultūros ministerija. Jame akcentuočiau tris aspektus – projekto kokybę, principo klausimą ir praleistą progą neužimti kardinalios pozicijos.
Dėl Vyriausybės nutarimo teksto juridinės technikos teisininkai esminių pastabų neturėjo. Nieko keista. Bet rengėjai galėjo pademonstruoti profesionalumą. Kultūros ministerija turėjo progą surengti pasitarimą, kuriame iš kviestinių asmenų dalyvautų ne tik VLKK žmonės. Nejaugi buvo sunku pakviesti verslininkus, jų asocijuotų struktūrų atstovus? Juk parlamentarų idėja skirta pirmiausia verslui. Ypač pradedančiajam.
Deja, Kultūros ministerija apsiribojo VLKK pasufleruotais sakinais. Paminėsiu vieną. Tiesa, šioj vietoj nacionalistai gali ploti katučių, o verslas – gūžčioti pečiais. Mėgaukitės klasika: „nelietuviški juridinių asmenų pavadinimai, atsidūrę viešojoje erdvėje (reklamoje, iškabose ir kitur), ima gožti lietuvių kalbą. Tai ypač būdinga miestų viešajai erdvei ir į tai nuolat atkreipia dėmesį Vilniaus ir kitų miestų gyventojai“.
Iškart klausimas. Kuo remiantis (be žiūrėjimo į mėnulio pilnatį) gimė tokie teiginiai? Gal buvo atlikta analizė? Gyventojų nuomonės tyrimai? Abejoju. Gerai, pasakysiu daugiau. Kultūros ministerija tokių tyrimų neužsakė. Dar įstengė suplakti kokteilį „rimtas motyvas“ iš trijų netinkančių ingredientų: prekių ženklų, reklamos ir įmonių pavadinimų.
Panašūs valdžios sprendimai ilgainiui gali vesti prie reikalavimo guiti nelemtą „W“ iš bankų pavadinimų. Priešingu atveju – nacionalizacija.
Ir šioje vietoje, leiskite, įbersiu žiupsnelį ironijos. Skandinavijos, ypač Švedijos Karalystės kapitalo kredito įstaigoms reiktų susimąstyti. Panašūs valdžios sprendimai ilgainiui gali vesti prie reikalavimo guiti nelemtą „W“ iš bankų pavadinimų. Priešingu atveju – nacionalizacija. Ir jokia Europos Sąjungos institucija neras argumentų prieš „nacio-patriotų“ šakes, grėblius, dalgius...
O dabar rimtai. Antrasis aspektas. Vyriausybės nutarimo principas. Kultūros ministras, atsakingas už kalbos politikos formavimą, siūlo sakyti „ne“ nelietuviškiems juridinių asmenų pavadinimams. Kitaip tariant, žengiama keliu „geriau drausti nei skatinti“.
Jungtinės Tautos 1999 m. paskelbė, kad vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Kultūros ministerijoje jau kelerius metus tądien vyksta prasmingas renginys, kurio metu pagerbiami gražiausių lietuviškų pavadinimų, suteikiamų įmonėms, kūrėjai. Už šią iniciatyvą komplimentai Valstybinei kalbos inspekcijai ir jos viršininkui Donatui Smalinskui.
Nejaugi tai (nekalbant apie galimus kitus būdus) nėra gera proga pademonstruoti, kad valstybė rodo dėmesį verslui, kuris koja kojon eina su lietuvybės akcentais? Nejaugi trūk plyš reikia eilinį kartą verslininkus priremti prie sienos...
Juk ištardami nelietuviškiems juridinių asmenų pavadinimams „ne“ siunčiame žinutę: garbūs būsimieji verslininkai, norit steigti įmonę su raide „W“? Lauk į užsienį, kur tą galėsit daryti. Ir ten mokėkit mokesčius. O apskritai greit pataisysime Prekių ženklų įstatymą, tad teks šalinti visas iškabas ir reklamas, kuriose įsišakniję pasaulyje pripažinti gamintojai zulina mūsų akis.
Juk ištardami nelietuviškiems juridinių asmenų pavadinimams „ne“ siunčiame žinutę: garbūs būsimieji verslininkai, norit steigti įmonę su raide „W“? Lauk į užsienį, kur tą galėsit daryti. Ir ten mokėkit mokesčius.
Ir trečiasis aspektas. Dėl kardinalios pozicijos, kurią (gal netyčia) užėmė Vyriausybė.
Jeigu jau Parlamentas kreipiasi išvados, reikia tinkamai pateikti informaciją. Ir suteikti manevrą. Paaiškinti, kokios būtų galimos grėsmės ir, svarbiausia, pozityvai. Parlamentarai tikisi motyvuoto atsakymo. Atsakymo, kuris būtų grįstas bent jau „už“ ir „prieš“ balansu. Biurokratinį požiūrį nugalėtų skaičiai, analizės, prognozės... Visa tai ir yra teisėkūros procesas. Tereikia pasitelkti platųjį mąstymą ir geranoriškumą.
Gaila, kad Vyriausybė į eilinį įstatymų leidėjo kreipimąsi dėl išvados (pagal Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalį) pažvelgė ne itin atsakingai.
Dabartiniam teisingumo ministrui, kurio žinioje politikos formavimas registro tvarkytojo atžvilgiu, Vyriausybės posėdžio metu tai „nedaėjo“. Ne pirmąsyk jis nepagavo minties. Bet ūkio ministras, kuriam, be kita ko, priskirta funkcija rūpintis verslo plėtros galimybėmis, galėjo pasisakyti. Jo tyla – tai tinkamų sąlygų ir aplinkos verslui kūrimo pamynimas...
Raidžių „W“ ar „X“ nepažįsta tik VLKK
Daugelio Europos Sąjungos valstybių įstatymai nekelia specialių kalbos reikalavimų juridinio asmens pavadinimui (pvz., Belgija, Danija, Portugalija, Švedija). Arba numato, kad pavadinimai turi būti sudaryti valstybinės kalbos ir lotynų kalbos abėcėlės pagrindu (pvz., Estija, Kipras, Vengrija).
Kipro įstatymai nustato, kad pavadinimai gali būti rašomi užsienio kalba, tačiau graikų arba lotynų abėcėlėmis. Pagal Estijos teisės aktų reikalavimus įmonių vardai turi būti užrašomi estų-lotynų abėcėle. Šalyse, kurios taiko supaprastintus reikalavimus įmonių pavadinimams, įskaitant Latviją ir Estiją, nepastebėta jokių neigiamų pasekmių šalies kalbai.
Galutinis sprendimas, nepaisant Vyriausybės ne itin kokybiško dalykine prasme nutarimo, – įstatymų leidėjų rankose. Galiausiai, verslo sumokėtų mokesčių dėka funkcionuoja valstybė ir išlaikomos tarnautojų brigados.
Edvardas Trusevičius yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, buvęs kultūros viceministras
